Pirmąjį savo šunį, australų aviganį, jie įsigijo prieš ketverius metus. Pašnekovai sako, kad australų aviganiai sužavėjo atsidavimu žmogui, intelektu ir būtent juo paremta dresūra. Jų įsitikinimu, jeigu šios veislės šunį labai spausi – šis „užges“, jeigu paliksi likimo valiai, taps visa griaunančia stichija. Ir tuomet to harmoningo balanso paieška leido Aurelijai ir Andriui atrasti pačias netikėčiausias veiklas!
„Aktyviai dalyvaudami bendruomenės gyvenime, šunų parodose, ganymo, sporto ar visuomeniniuose renginiuose, skirtuose šunų augintojams, pastebėjome, kad mūsų mylimos veislės šunų daugėja, tačiau ne visų veisėjų kompetencija auga,– pirmuosius metus su australų aviganiais prisiminė Andrius. – Vadinamuosius probleminius šunis auginantys žmonės dažnai palieka dresuotojų arba „visagalio interneto“ valiai. Matydami tokį požiūrį, nusprendėme padaryti viską, kad apsaugotume būsimuosius savo „vaikus“.
Kai sulaukė pirmosios vados, nuo pat pirmų šuniukų gimimo dienų mažyliams jiedu atliko neurologines stimuliacijas, stimuliavo pėdutes, kūnelį. Šuniukai buvo pratinami prie skirtingų paėmimo būdų. Šiek tiek ūgtelėjusiems šuniukams karpė nagus, supažindino su šukomis ir pagrindine kūno, snukio bei nasrų apžiūra. Australų aviganiai gana atsargūs su svetimais žmonėmis, todėl šuniukų gyvenamąją vietą veisėjai įrengė svetainėje ir stengėsi, kad augintiniai susitiktų su kuo daugiau draugų ir kad suprastų: žmonės – draugai!
Veisėjai pabrėžia, jog labai svarbu kuo anksčiau šuniukus supažindinti su įvairiais paviršiais, garsais, kvapais.
„Mažyliai lakstė per skaldą, smėlį, žolytę, taškėsi vandenyje. Kiekvieno šėrimo metu tapdavo vis mažiau jautrūs aplinkos ir būsimojo didžiojo pasaulio garsams, – pasakojo Aurelija. – Labai džiaugiamės, kad ir dabar nei vienas mūsų išveistas šuniukas nebijo griaustinio ar fejerverkų. Galų gale, galėjome siurbti su dulkių siurbliu namus ar atlikti smulkius remonto darbus, o šuniukai ramiausiai snūduriavo manieže“.
Dar prieš iškeliaujant šuniukams į naujus namus, veisėjai juos supažindino su antkakliu, pavadėliu ir narvu. Mokė būti atskirai nuo gaujos, nusiraminti.
Po to sekė pažintis su grožio procedūromis, be abejo, pirmieji kartai buvo labai nedrąsūs, užtat šiandien šuniukus ramiai gali apžiūrėti bet koks asmuo. Taip pat nekyla sunkumų kerpant, šukuojant ar plaunant šuns kailį, šiam išsivoliojus rudens purvyne.
Andrius tikina, kad šeimininkus savo išveistiems šuniukams rinko labai atsakingai, stengėsi juos patikrinti, tuo pačiu nuo būsimųjų savininkų jie nieko nenuslėpė, papasakojo viską, kaip yra: „Labai gerbiame šeimas, kurios po susitikimo priėmė sprendimą palaukti arba labiau pasidomėti šia šunų veisle. O nusprendusiems įsigyti ir išsirinkusiems būsimą augintinį, leidome lankyti savo mažylį, žaisti su juo ir pradėti mokyti pagrindinių komandų. Arba paprasčiausiai dūkti ir vartytis su juo pievelėje...“.
Vėliau naujieji šeimininkai, atsiimdami savo augintinį, be šuniuko kraitelio su būtiniausiais daiktais, dar gaudavo septyniolikos puslapių „Vartotojo instrukcijas“ su patarimais, užduotimis ir iškylančių problemų sprendimo variantais, nujautrinimo planu bei patarimais „Ką daryti, jeigu...“.
Negana to, jie surengė naujiesiems šeimininkams mokymus „Kaip pasiruošti australui namuose“. Į mokymus pasikvietė Indrę Pašakinskaitę, sporto klubo „Crazy Foxes“ narę, lėkščiasvydžio entuziastę.
„Pasirinkome Indrę dėl jos žinių ir meilės aviganiams. Be to, Indrė šuniukams atliko temperamento testą, kurį aptarėme kartu su šuniukų šeimininkais, – apie naujųjų šeimininkų „bandymus“ pasakojo Aurelija. – Kiekviena šeima sulaukė patarimų, kaip elgtis būtent su jų šuniuku ir koks metodas bus tinkamiausias dresuojant. Šioje srityje Indrė nepralenkiama“.
Naujųjų šeimininkų mokymuose buvo ir daugiau praktinių, kasdienių patarimų, kuriuos veisėjai juokaudami vadina „patarimais iš gyvenimo“. Kalbėta apie dažniausiai pasitaikančias klaidas, saugant šuniuką iki paskutiniojo skiepo bei kitką.
„Džiaugiamės, kad visos šeimos išgirdo patarimus ir tęsia mūsų pradėtą darbą, o jeigu pasitaiko sunkumų, sprendžiame juos visi kartu“, – atsisveikindami sako Aurelija ir Andrius, skraidančių ausyčių fanai.