Vilnietė negalėjo susitvarkyti su kaukiančiu šunimi: atvykusi dresuotoja greit rado sprendimą

Seime pateiktas siūlymas spręsti šunų triukšmo problemą ne tik sukėlė pasipiktinimą, bet ir privertė susimąstyti: ko gali imtis patys šeimininkai, kad jų augintiniai būtų ramesni ir likę namuose vieni netriukšmautų? Kartu su šunų mokyklos „Urbandogas“ vadove ir trenere Agne Jazukevičiūte aplankėme Tautvydę Gabalę ir kartu pasiaiškinome, kodėl jos trumpaplaukis foksterjeras Daimas neduoda kaimynams ramybės.

Tautvydė kreipėsi pagalbos: šuns kaukimas kėlė nerimą

Praėjusį mėnesį skelbėme straipsnį apie tai, kodėl loja šunys ir kaip padėti jiems nusiraminti, jei problema išties atrodo didelė ir nekontroliuojama. Skaitytojai buvo kviečiami registruotis eksperimentui, kad atvykę dresūros specialistai padėtų identifikuoti dažnai lojančio šuns problemas ir padėtų jas išspręsti.

Šįkart aplankėme vilnietę Tautvydę, kuriai šuns lojimas kelia nerimą. Į problemą ji pasižiūrėjo rimčiau tada, kai sulaukė pastabų iš kaimynystėje įsikūrusios kirpyklos. Moteris džiaugiasi, kad kiti kaimynai šiuo atžvilgiu elgėsi supratingai, žino apie moters laikomą augintinį ir nepriekaištauja. Vis dėlto, sąmoninga šeimininkė mato būtinybę problemą spręsti.

„Daimas pas mus atsirado būdamas 4 mėnesių, kartu esame jau 4 metus. Kol buvo mažiukas, problemų nekilo. Šuo buvo draugiškas, namie nelodavo. Problema atsirado tada, kai aš pradėjau lauktis. Prieš du metus jo charakteris visiškai pasikeitė. Jis kaukia, kol mūsų nėra namuose“, – aiškina Tautvydė.

Moteriai žinoma, kad kambaryje laikomi šunys dažniau loja tuomet, kai nėra pakankamai vedžiojami į lauką. Visgi, Tautvydė mano, kad tam skiria daug laiko: šunį vedžioja tris kartus per dieną. Tiesa, pastaruoju metu pasivaikščiojimai reikalauja didesnio šeimininkės budrumo, nes šunelis pasidarė agresyvus tiek žmonių, tiek kitų šunų atžvilgiu.

„Prieš 4 metus labai norėjau šuns ir atsirado galimybė pagloboti Džeko Raselo terjerą. Mes jį globojome 3 mėnesius, o paskui teko atiduoti šeimininkams. Man buvo labai liūdna – norėjau turėti savo augintinį. Ieškojom kažko panašaus ir po begalinių paieškų mane patraukė ši veislė“, – Daimo atsiradimo istoriją pasakoja Tautvydė.

Problemos šaknys – laisvalaikio ir miego kokybėje

Dresūros mokytoja A. Jazukevičiūtė pabrėžia, kad šuns lojimas – ne problema, o gilesnės problemos pasekmė. Pirmas žingsnis – rasti problemą, iš kurios kyla lojimas, tik jokiu būdu šuniui nekabinti ultragarsinių ir elektrinių antkaklių, keliančių diskomfortą ir skausmą. Jie problemos nesprendžia, tik ją slopina.

A. Jazukevičiūtė atkreipia dėmesį į tai, kad foksterjerai yra medžiokliniai šunys. Šiai grupei priklauso ir kiti terjerai, taksai, skalikai, laikos, spanieliai. Visi šunys nuo seno buvo veisiami kokiam nors darbui atlikti, o medžioklinių šunų kraujyje jau šimtus metų verda tikslas atnešti šeimininkui grobį.

„Šiam šuniui trūksta darbo. Jam reikia ne tik fizinės, bet ir protinės apkrovos. Probleminis elgesys, kurį matome, kyla iš to, kad šuo neturi kur išreikšti savo potencialo. Jam trūksta veiklos“, – pastebi dresūros mokytoja.

Anot jos, 50 proc. šuns paros turi sudaryti miegas, 30 proc. – neaktyvus laisvalaikis, o 20 proc. – aktyvus laisvalaikis. Lojimą provokuoja tai, kad šuo negauna jam tinkančio aktyvaus laisvalaikio, o tuo pačiu negauna kokybiško poilsio. Dėl to A. Jazukevičiūtė kaltina šeimininkų piktnaudžiavimą kamuoliuku, iš kurio kyla šuns dirglumas aplinkai.

Kartais atrodo, kad kitaip šuns iškrauti neįmanoma, tad kodėl pastovus kamuoliuko mėtymas nėra gerai? Dresūros mokytoja pabrėžia, kad šunys nežaidžia, jie – medžioja. Dažnas žaidimas su žmogumi jiems paremtas medžioklės instinktu, todėl jiems natūralu atnešti šeimininkui numestą pagalį ar kamuoliuką.

Suprasti dažno tokio elgesio žalą lengviau įsivaizduojant, kas vyksta medžioklės metu. Tarkime, vilkas persekioja grobį. Persekiojimo metu išsiskiria adrenalinas, todėl vilkas pagreitėja. Nesugavus grobio, adrenalinas lieka, sugavus – vilkas jį suėda ir eina ilsėtis. O ką mes padarome su savo šunimis, nuolat mėtydami „grobį“ – kamuoliuką?

Dažnas šeimininkas stebisi, kaip šuniui neatsibosta kamuoliuko mėtymas, tačiau galite jį mėtyti nors ir tris valandas – šuo vis tiek bėgs „grobiui“ iš paskos, nes tokie jo instinktai.

„Šuo tampa adrenalino fanatiku ir nebegali sustoti. Jis bėgs tol, kol jam atlaikys širdis. Nejudantis grobis jam neįdomus, bet jei jis juda, reikia pagaut, atnešt. Kasdien mėtydami kamuoliuką, nuolat išleidžiame į šuns organizmą adrenaliną, streso hormonus. Jeigu aš esu pavargus, po visų darbų važiuoju namo, noriu tik miegot ir nieko daugiau, bet patenku į avariją, išsiskiria adrenalinas ir visi mano miegai lieka kažkur toli. Jei mes tą patį nuolat darome su savo šunimi, jo miego kokybė kenčia“, – aiškina A. Jazukevičiūtė.

Todėl dresūros mokytoja Tautvydei pataria pamiršti kamuoliuko mėtymą ir padėti šuniui nusiraminti. Kaip tai padaryti bei kokius žaidimus rinktis šuns iškrovai – žiūrėkite reportaže.

Apie emocinę ir fizinę šunų sveikatą, šuniukų parengimą gyvenimui naujuose namuose ir dažniausiai pasitaikančias elgesio problemas daugiau sužinosite tarptautinėje šunų mylėtojų ir profesionalų konferencijoje „Chase“, kuri vyks spalio 13-14 dienomis Vilniuje, viešbutyje ir konferencijų centre „Karolina“. Konferencijos programą rasite čia.