Iš tiesų nėra tokio dalyko, kaip labiau į selektyvų klausymąsi linkusios šunų veislės, yra tik šunys, veisti skirtingiems tikslams, tad besispecializuojantys įvairiose užduotyse. Jie gali atrodyti apkurtę, tačiau taip yra todėl, kad jie daro tai, kam buvo auginti šimtmečius, Tad užmeskime akį į kai kurių šunų „atrankinį“ klausymą ir galimas to priežastis.

Atrankinis klausymas – tendencija išgirsti tai, kas patogu, o likusius dalykus ignoruoti. Šunys nėra žmonės, jie sąmoningai nefiltruoja informacijos pasilikdami „vertingą“ ir atmesdami „bereikšmę“. Jų selektyvaus klausymosi priežastys kiek kitokios negu mūsų. Jų supratimas gali leisti mums tapti geresniais šeimininkais, kadangi galbūt būsime linkę šunį rečiau „nurašyti“ kaip užsispyrusį ar norintį klausyti tik tada, kai jam tai patinka. Dažnai dėl vadinamojo keturkojo „selektyvaus klausymosi“ kaltas savininkas, netinkamai komunikuojantis su augintiniu.

Dėmesingas asmuo pastebės, kad šuo linkęs daryti dalykus, kurie kaip nors paskatinami. Tai yra, šunys stiegiasi daryti tai, kas jiems naudinga. Atrankinis klausymasis nėra sąmoningas. Nėra taip, kad šuo mąsto: „nekreipsiu dėmesio į šeimininko šūkavimus, nes turiu geresnį užsiėmimą“. Reikalas tas, kad šuo iš tiesų turi geresnį užsiėmimą, negu reaguoti į tolumoje klykaujančią žmogystą. Tikėtina, kad šuo galbūt aptiko tokį įspūdingą stebuklą kaip žiurkės gaišena, ir jo pojūčiai sutelkti į užduotį, o ne sąmoningą mąstymą „ai, tas šeimininkas...“.

Vadinamojo selektyvaus klausymosi esmė, kad sprendimas išgirsti šeimininką turi būti naudingesnis už gaišenos uostymą. Šunį reikia įtikinti rinktis atėjimą pas žmogų, nepaisant to, kas jį blaško. Tai nėra lengva užduotis, tačiau dirbant ir tinkamai skatinant norimas rezultatas tikrai įmanomas ir šeimininko balsas taps įdomesniu už nugaišusį žvėrelį.

Daug žmonių padaro klaidą ir pernelyg skuba. Šuo išmoksta klausyti namuose, tačiau paleistas parke vėl apkursta. Jis nežino, kad parke taikoma ta pati sistema. Treniruojant šunį, užsiimti reikia įvairiose vietose ir veikiant skirtingiems dirgikliams. Darbas vyksta žingsneliais. Šuo išmoko ateiti namuose – keliaujate į ramią vietą lauke. Vėliau didinate atstumą, ieškote triukšmingesnių vietų. Kartais šuo gali būti pavargęs, ištroškęs. Įsitinkite, kad jis turi galimybę atsigerti, kad mokymai ne per ilgi, kad gyvūnas gali išsituštinti, ir atsiminkite, kad jis negali susikaupti ilgam.

Atrankinį klausymąsi sukelti gali ir visagalė nosis. Šuo lyg ir dresuotas, tačiau kartais atrodo, kad „atsijungia“. Na, šunys turi blogų polinkių – kaip ir žmonės. Trečdalis šuns smegenų skirta kvapo suvokimui, tai labiausiai išsivysčiusi jos juslė – ir pati prasmingiausia. Tad geriau luktelti kelias sekundes ir vėl paprašyti atlikti pageidaujamą elgesį.

Kartais, kai šuo neateina kviečiamas ar tai daro labai lėtai, kaltinti reikia savininką. Žmogus gali sukelti situacijas, kuriose šuniui nesmagu ar nemalonu pas jį atbėgti. Tokiais atvejais šuo neklauso, kadangi nerimauja dėl to, kas bus atėjus. Taip būna su keturkojais, kurie buvo nubausti po pakvietimo. Tai didžiausias gero atsišaukimo „žudikas“. Šuniui už atėjimą visada turi būti atlyginta gėrybėmis ar jo mėgstama veikla.

Didelis lauko pasaulis kartais gali būti baisi vieta. Tada šuo labiau sutelks dėmesį į tai, kas jam kelia susirūpinimą ir gali būti suvokiama kaip grėsmė gyvybei. Stresas dėl galimo pavojaus priverčia šunį užsiverti ir sustingti. Esant šiai nerimo būsenai, jis nustoja mokytis, jaučiasi nesaugiai, gali bijoti ar bandyti gintis.

Jei neklauso senyvas šuo, nevadinkite jo bjauriu užsispyrėliu. Kaip ir žmonės, šunys gali prarasti klausą, o kai kurie netgi apkursti. Savininkas gali nepastebėti ankstyvų to požymių, kurie gali būti labai subtilūs. Pvz., vyresnis šuo vis mažiau reaguoja į aplinką, ir tai gali būti dėl klausos praradimo, o ne sulėtėjimo ir tingumo. Tad veterinaras turėtų patikrinti šunį prieš pradedant teigti, kad jam būdingas atrankinis klausymasis. Tikėtina, kad jo ausys tiesiog nebeveikia taip gerai.