Šuniukas gimė su kosmetiniu defektu – kiškio lūpa. Jis taip pat buvo labai ligotas, todėl šeimininkai nusprendė jį užmigdyti. Laimei, VšĮ „SOS gyvūnai“ gyvūnų nemigdo ir mažyliui labai greiti surado naujus namus. O naujoji šeimininkė sunkiai suvokia tokių šunų daugintojų elgesį.
Šiandieną Čičio gyvena su nauja šeimininke Marina. „Mes su vyru dažnai padedame beglobių gyvūnų namams. Prieš pasiimant Čičio, mes laikinai globojome kitą. Tą šunytę pagydėme ir atidavėme geriems naujiems šeimininkams. Ir kai ją atidavėme, aš labai verkiau, nes jau pripratom prie jos, įsimylėjom. Vyras pasakė, kad galime pasiimti dar vieną augintinį ir taip jį išgelbėti nuo baisaus likimo“, – pasakoja Marina.
Kaip tik tuo metu, sako Marina, ji pamatė Justės Petkevičiūtės socialiniame tinkle „Facebook“ patalpintą Čičio istoriją. „Aš iš karto paskambinau į prieglaudą ir pasakiau, kad aš jums padėjau, o dabar jūs man padėkit – atiduokit tą šuniuką“, – kaip nukonkuravo šimtus lietuvių dėl šuniuko globos, pasakoja Marina.
Lietuvoje reikiamų vaistų negavo
Atvažiavusi į prieglaudą, teigia ji, pamatė labai silpną, sergantį šuniuką. „Aš negaliu apsakyti, kaip jis sirgo. Jam net ant odos buvo žaizdos, kailiukas – išvargęs. Nuvežėme į veterinarijos kliniką. Jam suleido daug injekcijų, davė daug tablečių. Vaistų, kurių jam reikėjo, Lietuvoje nėra. Tad juos teko pirkti Lenkijoje“, – apie šuniuko gydymą pasakoja Marina. Šuniukas esą turėjo ir skrandžio problemų, šeimininkai dvi savaites negalėjo miegoti – Čičio kentė didžiulis skausmus, inkštė. Tačiau šiandien esą jo skrandžio problemos jau išgydytos.
„Jis dabar guvus, linksmas, laksto. Kaip tik praeitą savaitę Čičio buvo atlikta kiškio lūpos operacija“, – giriasi moteris.
Esą Marinai operaciją atlikusi veterinarė pasakojo, kad Čičio buvę šeimininkai veisia prancūzų buldogus be kilmės dokumentų, laiko juos šaltuose voljeruose. „Ten kaip konvejeris, jiems reikia tik daugiau pinigų. Jie patys norėjo tam šuniukui daryti kažkokią operaciją ir kažką pridarė. Veterinarė sakė, kad geriau nebūtų jie lindę. Operacija buvo labai sunki, jam ištraukė du dantis. Veterinarė pasakė, kad jam paaugus gali prireikti dar vienos operacijos, nes gali deformuotis visas žandikaulis“, – nuogąstauja Marina.
Tačiau ji džiaugiasi, kad augina Čičio ir jį labai myli. „Šuniukai, gyvūnai, jie kaip žmonės. Jie jaučia viską kaip ir mes. Jiems ir skauda, jie ir širdį turi. Jie tik nekalba. Jie negali mums pasakyti, ką jiems skauda. Mes tik galime jiems į akis pažiūrėti. Ir aš žiūriu jam į akis ir dabar verkiu“, – per telefono ragelį sako moteris. Ją esą labiausiai skaudina žmonės, kurie žiauriai elgiasi su gyvūnais, kurie gyvūnus išnaudoja verslui.
„Mes su vyru esame išgelbėję tris gyvūnus ir aš galiu pasakyti, kad tai yra labai sunkus darbas. Tu turi įdėti ir laiko, ir širdies, ir atsiprašau, bet ir pinigų. Toks gyvenimas. Reikia tiek daug. Yra juk tiek daug gyvūnų, kurie turi kažkokių problemų ir jiems reikia daug atiduoti“, – atvirauja Marina.
Tačiau visą vargą atperka gyvūnų švelnumas. „Dabar Čičio visą laiką šokinėja, žaidžia. Aš merginoms prieglaudoje sakiau, kad jos nesijaudintų, nes tik Čičio pasveiks ir mes pasiimsime dar vieną augintinį“, – juokiasi Marina. Ji pasakoja, kad net alergijos nestabdo jos šeimos nuo noro padėti gyvūnams.
Šuniukų veisimo fabrikas
Tikslaus Čičio amžiaus nežinojo net ir jo buvę šeimininkai, pas kuriuos jis ir gimė. Marina spėja, kad jam jau 5 mėnesiai. „Jie patys nežino, kada tie šuniukai gimė, nes jiems tik pinigų reikia. Pamatė, kad sergantis šuniukas, dar ta lūpa, ir sugalvojo užmigdyti. Jiems nesunku tuos šuniukus užmigdyti, jiems jie nerūpi“, – piktinasi moteris ir liūdnai pastebi, kad Čičio tikriausiai ir liks visą gyvenimą ligotas.
Suplotasnukių veislės, pasak pašnekovės, yra sudėtingos ir, kai šuniukai dauginami be kilmės dokumentų, atsiranda labai daug patologijų. „Kiškio lūpa gali būti sutvarkoma kosmetinės operacijos būdu ir kartais net pas veisėjus jų pasitaiko. Tokia yra gamta, būna visko. Bet tos patologijos, kurios mūsų akimis yra sudėtingiausios, pavyzdžiui, visame ilgyje siaura trachėja. Tokios patologijos neišoperuosi. Siaura trachėja reiškia, kad šuo švokščia, jam trūksta deguonies ir apskritai tokio šuns gyvenimas arba baigiasi labai greitai, arba visas likęs gyvenimas yra su veterinarų priežiūra ir medikamentiniu gydymu“, – apie suplotasnukių veislių patologijas pasakoja I. Pileckienė.
Šiuo metu VšĮ „DogSpote“ gyvena globotinis, kuriam neveikia nei šlapinimosi, nei tuštinimosi funkcijos. „Įsivaizduokite, tai yra metų sulaukęs šuniukas, kuris pats nei šlapinasi, nei tuštinasi. Tai labai rimta patologija. Kleckas buvo rodytas neurologui, chirurgui. Specialistai neturi šioje vietoje pasakyti kažko guodžiančio – sudėtinga, neoperuotina, tokius šuniukus iš karto užmigdo“, – teigia I. Pileckienė.
Patologijos, anot VšĮ „DogSpotas“ vadovės, atsiranda dėl to, kad dauginami šunys be kilmės dokumentų, neatliekant reikalingų sveikatos tyrimų, atitinkamai, nežinant jų giminės medžio, neretai kergiami artimai giminingi šunys. Esą yra net ir tokių patologijų, kurias net patyrę veterinarai mato galbūt tik antrą ar trečią kartą savo praktikoje. „Tokių šuniukų užmigdymas skamba labai humaniškai. Bet daugintojai tokių mažų šuniukų net nemigdo. Juos meta į kibirą su vandeniu ir viskas tuo pasibaigia“, – sako pašnekovė.
Esą dabar naujausiu mados šauksmu tapo išskirtiniai šuniukai. „Pavyzdžiui, mėlyni prancūzai. Mėlynas prancūzas yra tokios pilkšvos spalvos. Dažnai žmonės mato tik spalvą – graži, mėlyna, išskirtinė, kažkuo unikali, reta. Bet mažai kas pasidomi, kas iš tiesų yra „mėlynas“ prancūzas. Tai genetinė mutacija. Tam, kad išveistum mėlyną prancūzą, labai daug šunelių gimsta su genetinėmis patologijomis, pavyzdžiui, neišsivysčiusiomis galūnėmis. „Ekskliuzyvų“ dauginimu užsiima daugintojai, o tai reiškia, kad bus dar daugiau suluošintų gyvūnų, nes retai sutiksite mėlyną prancūzą, neturintį odos ir kitų sveikatos bėdų“, – apie žiaurią daugintojų praktiką pasakoja I. Pileckienė. Neselektyvinis dauginimas paveikia šuniukus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Anot pašnekovės, tokio dalyko jau nepavyks išoperuoti ir šuniukas liks pažeistas visą gyvenimą.
„Norint sustabdyti šią problemą žmonės turi nustoti kurti daugintojams paklausą. Reikėtų nepirkti šuniukų be kilmės dokumentų. Dar labai mažai žmonių suvokia, kas yra tie kilmės dokumentai. Tai nėra europasas ar skiepų pasas. Reikia rinktis atsakingus veislynus, kurie savo veisiamiems gyvūnams atlieka sveikatos tyrimus. Vienintelis būdas yra nepirkti gyvūnų iš daugintojų ir nekurti paklausos“, – sako I. Pileckienė. Ji pastebi, kad žmonės žymiai labiau pasidomi įsigydami automobilį ar skalbimo mašiną nei augintiniu, su kuriuo praleis daugybę metų.
Šuniukai, pastebi pašnekovė, nupirkti iškeliauja į naujus namus, tačiau kalės ir reproduktoriai yra toliau išnaudojami per kiekvieną rują. „Pirkdami iš daugintojų šuniuką, jūs greičiausiai pasiimsite ligotą šunelį ir paremsite tą juodą verslą, kuris išnaudoja gyvūnus“, – teigia I. Pileckienė.
VMVT rankos – surištos
Anot jos, dabartiniai įstatymai kol kas neapsaugo gyvūnų nuo daugintojų. „Vienintelis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimas – legalizuoti daugintojus. Iki šiol nesuprantame, kodėl vietoje tokių vietų uždarymo pasirenkamas legalizavimas, kuris realiai nieko neduoda. Daugintojai ir toliau kergia bedokumenčius šunis, jiems nereikia atlikti jokių sveikatos tyrimų, pakanka patenkinti minimalius reikalavimus – gyvūnams tenkantis plotas, vanduo, maistas. Vadinasi, daugintojai tiesiog legaliai daro tą patį – luošina ir išnaudoja kales bei reproduktorius, daugina genetiškai nesveikus jauniklius. Galiausiai šunys yra laikomi aplinkoje, kuri nepatenkina jų fziologinių poreikių. Pavyzdžiui, mopsai laikomi voljere. VMVT numato, kad legalioje daugykloje turi būti ženklinami jaunikliai, tačiau nei kalės, nei reproduktoriai neprivalo turėti mikroschemos. Nėra jokio kontrolės mechanizmo – niekas nekontroliuoja, ar kalė kergiama kas antrą rują, ar kiekvieną“, – sako pašnekovė.
I. Pileckienė teigia, kad inspektoriai daugintojų praktikos nepriskiria ir nevertina kaip žiauraus elgesio su gyvūnu, nors įstatyme yra numatyta, kad luošinantis veisimas yra priskiriamas žiauriam elgesiui.
Tačiau VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Kristina Stakytė atkerta, kad VMVT yra kontrolės institucija ir vadovaujasi įstatymu. „Jeigu įstatymas nenumato tos prievolės, kad galima veisti gyvūnus tik su kilmės dokumentais, tai mes neturime jokios teisės reikalauti iš bedokumenčių veisėjų, kad jie turėtų dokumentus ir atliktų tyrimus. Aš visiškai sutinku, kad turėtų būti atliekami tyrimai prieš veisimą. Bet kol tai nėra numatyta įstatyme, tol mes negalime taikyti jokių priemonių“, – liūdnai pastebi K. Stakytė.
Kalbėdama apie kalių ir reproduktorių galimą išnaudojimą, K. Stakytė vėl pabrėžia, kad VMVT vykdo tai, kas numatyta įstatyme. „Siekiant užtikrinti įsigyjamų, veisiamų ir parduodamų (perduodamų) gyvūnų augintinių atsekamumą, gyvūnų augintinių veisėjai turi vesti ir tvarkyti gyvūnų augintinių apskaitą. Gyvūnų augintinių veisėjai atitinkamame žurnale ar elektroninėje laikmenoje turi registruoti duomenis apie gyvūnus augintinius.
Kol nėra prievolės ženklinti ir registruoti kales ir reproduktorius, tol patikros mechanizmas yra labai sudėtingas. Sunku įrodyti, kad šuniukai priklauso tai kalei, kuri nurodyta žurnale. Taip, gali būti, kad yra tuo naudojamasi ir žurnaluose meluojama“, – teigia pašnekovė, tačiau pastebi, kad tai įrodyti inspektoriams būtų labai sudėtinga. K. Stakytė sutinka, kad kol įstatymas nėra keičiamas, tol efektyviausias būdas kovoti su šia problema – nekurti bedokumenčių veisėjų paklausos.
Norintiems įsigyti suplotasnukį, DELFI siūlo peržiūrėti VšĮ „Dogspotas“ globotinių galeriją. Galbūt kažkuris iš šių suplotansukių taps jūsų nauju šeimos nariu.
