– Šiandien esate pareigūnas, dirbantis su tarnybiniu šunimi. Ar visada to norėjote?

– Esu paprastas vyriausiasis patrulis, užtikrinantis tvarką. Dirbu tą patį darbą, kokį matote per laidas „Farai“. Esu kitoks tik tuo, kad automobilio gale vežuosi tarnybinį šunį, galintį man padėti.

Anksčiau 9 metus dirbau kelių policijoje. Iš pradžių buvau patenkintas, bet laikui bėgant supratau, kad sėdžiu ne savo rogėse. Gyvenime turėjau kažką keisti. Tuomet prisiminiau paauglystės svajonę dirbti kartu su šunimi – pradėjau domėtis, kokios mano galimybės. Deja, niekur nebuvo vietos ir užimti šių pareigų negalėjau.

Pradėjau galvoti apie kardinalius gyvenimo pokyčius. Maniau, išeisiu iš policijos, būsiu vadybininku arba važiuosiu į Norvegiją dirbti silkių fabrike.

Laimei, po dviejų metų atsirado vieta dirbti pareigūnu kinologu. Labai apsidžiaugiau ir šiandien eidamas į darbą tiesiog kaifuoju. Kiekvieną dieną į jį einu ne todėl, nes reikia, o todėl, nes man patinka dirbti su šunimi ir užtikrinti viešąją tvarką.

– Kaip sekėsi išlaikyti egzaminus, kad Echo taptų tikru tarnybiniu šunimi?

– Iš viso vyksta 5 egzaminai, kuriuos išlaikęs šuo tampa tarnybiniu. Vertinamas bendras paklusnumas, pėdsekystė, daikto paieška, žmogaus paieška ir apsauga. Pats kinologas turi išlaikyti atskirą teorijos egzaminą, kuris man buvo labai sudėtingas.

Pirmiausiai laikėme žmogaus paieškos egzaminą – buvo baisu, bet pavyko puikiai. Per 10 minučių šuo turėjo surasti du žmones, pasislėpusius 100 metrų spinduliu nuo jo. Likau nustebintas, kai Echo juos abu surado per 3,5 minutės. Radęs žmogų, šuo pradeda loti skelbdamas – štai, šeimininke, aš jau radau. Tada man išaugo sparnai ir galvojau, kad visa kita seksis taip pat tobulai.

Antrąjį laikėme pėdsekystės egzaminą, kuris mane nustebino. Šiek tiek abejojau, ar Echo tikrai užteks motyvacijos kilometrą sekti pėdsakais, surasti ir paženklinti išmėtytus daiktus. Viskas puikiai pavyko – šuo per 10 minučių spėjo surasti visus 5 daiktus, tiksliai atliko visus posūkius.

Paženklinimo būdai būna dvejopi – pasyvūs ir aktyvūs. Mano šuo ženklina pasyviai. Tai reiškia, kad suradęs daiktą jis atsigula ir kantriai laukia, kol aš prieisiu ir jį paskatinsiu duodamas skanėstą.

Paskui viskas buvo tik blogyn. Kai laikiau daikto paieškos egzaminą, labai susinervinau. Pradėjęs ruošti savo šunį tarnybai, buvau 150 proc. užtikrintas, kad ši užduotis jam sekasi geriausiai. Dar būdamas labai jaunas jis namuose ieškodavo mažų daiktų, puikiai juos surasdavo ir paženklindavo.

Kai atėjau laikyti egzamino, negalėjau patikėti, kad neišlaikiau. Egzamino metu 50 metrų pločio kvadrate per 10 minučių reikia rasti 4 išmėtytus daiktus. Iš pradžių jam sekėsi gerai – per 2 minutes rado 2 daiktus, tai maniau, kad per likusias 8 minutes tikrai ras kitus 2.

Jų nerasdamas, iš nevilties šuo pradėjo mane apgaudinėt. Jis atsigulė ten, kur nėra jokio daikto, ir pradėjo laukti, kol aš atnešiu paskatinimą. Ateidamas galvojau, kad kažkas čia ne taip. Man priėjus, šuo į daiktą turėtų parodyti nosimi. Tą minutę jis apsimetė kvailu ir ėmė dairytis, tarsi norėdamas pasakyti: o tas daiktas tikrai čia buvo, kur jis dingo? Buvo labai juokinga, tačiau egzaminą pavyko išlaikyti tik iš trečio karto.

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiasis patrulis Liudas Skripkauskas

Šunys labai gerai moka apgaudinėti. Pavyzdžiui, jis žino, kad sekant pėdsakais jam reikia nuleisti nosį ir kažkur eiti. Kartais tų pėdų net nėra, o šuo kažkur eina. Patyręs kinologas moka atskirti apgaulę – jei pėdsakai iš tikrųjų yra, į pavadžio truktelėjimą šuo nereaguoja. O jei pėdsakų nėra, šuo atsisuks tarsi pripažindamas, kad jų nėra ir pradės eiti į kitą pusę.

– Į ką labiausiai atsižvelgiama sprendžiant, ar šuo yra tinkamas tarnybai?

– Atranka į tarnybinius šunis yra sudėtingas procesas. Kai bandžiau išsiaiškinti, kaip išsirinkti darbui tinkamiausią gyvūną, išgirdau kažką sakant – „o jūs nueikit į vaikų namus ir pasakykite, kuris bus dailininkas“. To padaryti paprasčiausiai neįmanoma.

Dviejų mėnesių amžiaus šuniuką parsiveži namo ir stebi. Tik bręsdamas šuo parodo, ar jis tinkamas tarnybai, ar ne. Viskas prasideda nuo pat tos minutės, kai parsiveži augintinį namo.

Aišku, ką tik visus reikalingus skiepus gavęs 2-3 mėnesių jauniklis iš pradžių net nesupranta, kas yra komanda. Todėl reikia sužinoti, koks paskatinimas šuniui patinka labiausiai – ar maistas, ar žaisliukas. Jei mėgstamiausiu paskatinimu tampa maistas, pasiimi jo į ranką ir eini greta, kad šuo suprastų – va, aš einu, o kai sustoju, gaunu maisto.

Ne visi šunys gali būti tarnybiniais. Pavyzdžiui, būdamas mažytis šuo gali atrodyti susidomėjęs darbu, tačiau vėliau gali paaiškėti, kad jis visiškai neturi medžioklės instinktų. Paprasčiausiai gamta jam to nedavė ir nieko tu nepakeisi.

– Ar daug kainavo noras dirbti kartu su šunimi?

– Ieškoti daiktų Echo mokiau su dešrelėmis. Net neįsivaizduoju, kiek pinigų joms išleidau. Šunį taip pat pirkau pats – yra galimybė gauti nemokamai, bet būtų reikėję ilgai laukti. Neturėjau tiek kantrybės.

Echo radau „Vilkų slėnio“ veislyne – vos tik pamatęs dviejų mažų šuniukų nuotraukas internete, paprašiau neparduoti ir tuoj pat atvažiavau iš Vilniaus į Kauną jų pasižiūrėti.

Prašiau, kad išsirinkti tarnybai tinkamą šunį padėtų specialistai, tačiau niekas tuo metu padėti negalėjo. Numojau į tai ranka ir bandžiau šunį atrinkti savais metodais, apie kuriuos išgirdę kolegos vėliau juokėsi ir sakė, kad taip jau 100 metų niekas nedaro. Žodžiu, plojau rankom ir žiūrėjau, ar jis nebijo, mėčiau maistelį ir žiūrėjau, ar jis jį renka. Mečiau raktus ir žiūrėjau, ar jis eina pasidomėt jais. Greitai nusprendžiau – ai, tiek to, pasiimsiu.

Ilgą laiką jį ir maitinau už savo pinigus, ir gydžiau. Apie pusę atlyginimo tai tikrai išleisdavau maistui ir veterinarijai. Ir kaip tyčia, kol to nefinansuodavo valstybė, tol jis labiausiai ir sirgdavo. Pradėjo mokėt veterinarines paslaugas valstybė, tai jis nebeserga dabar.

– Kokiomis savybėmis pasižymi Echo? Koks jo charakteris ir kaip jums sekėsi užmegzti ryšį?

– Iš pat pradžių pastebėjau šuns hiperaktyvumą ir man pasirodė miela, kad jis labai nori žaisti. Vis dėlto, man, neturinčiam patirties, dėl to nebuvo lengva. Prieš pradedant dirbti, šunį reikia nuraminti. Jeigu to nepadarysi, dirbdamas šuo darys daug klaidų.

Kartais dėl Echo kildavo abejonių. Nors ilgą laiką jis atrodė puikiai tinkantis tarnybai, ūgtelėjus atsirado baimė šūviui. Pamažu šią baimę įveikėme, tačiau jis vis tiek yra linkęs jautriai reaguoti į įvairius dirgiklius. Pavyzdžiui, atsidūręs tarp daug žmonių, jis nieko daugiau nebemato ir nebegirdi.

Prisižiūrėję muchtarų, žmonės įsivaizduoja, kad šuo iškart šokinės salto, o kai jam duosi pauostyt kokį nors daiktą, jis bėgios po miestą tol, kol nesuras žmogaus. Echo dar tik neseniai praėjo bendrąjį rengimą, tačiau jau gali sekti pėdsakais, sulaikyti žmones, ieškoti nusikaltimo įrankių.

Esu priverstas išeiti su šunimi į lauką pasivaikščioti. Žmonės, gyvenantys nuosavuose namuose ir auginantys šunis voljeruose, mėgsta patingėti, paleisti juos palakstyti kieme vienus. Toks šuo labai greitai susiranda sau veiklos ir sužino, kad jam ir vienam gerai, jis turi ką veikti – gali žemę pakapstyti, paukštukus pagaudyti. Tuomet tarp žmogaus ir šuns nelieka partnerystės.

Todėl Echo laikau ne voljere, o bute. Jei nori turėti gerus santykius su keturkoju kolega, turi su juo augti, ryte kartu keltis, važiuoti į darbą ir iš jo.

Nuotraukos iš pareigūnų vizito redakcijoje: