Originalusis, pusiau dokumentinis filmas vadinasi „Nankyoku monogatari“ (dar žinomas ir kaip „Antarctica“ ar „South Pole Story“, originalus japoniškojo pavadinimo vertimas būtų „Pasakojimas apie sudėtingą situaciją“), jis sukurtas 1983 metais. Režisierius - Koreyoshi Kurahara. Pats filmas toks pusiau dokumentinis, pusiau meninis – tai pakankamai realiai atrodanti istorija apie tuos laikus, kai technologijos dar buvo mažiau pažengusios ir Antarktį tyrinėti buvo sunkiau negu dabar.
„Nankyoku monogatari“ kurtas trejus metus šiaurinėje Hokaido dalyje, kainavo jis 2,5 mlrd. jenų. Daug kas giria nuostabią, atšiaurią jo aplinką ir garso takelį. Muzika turbūt verta atskiro straipsnio - Vangelis albumas „Antarctica“ žinomas geriau negu pats filmas.
Filmas Japonijoje tapo dideliu hitu, jo herojai Sachalino haskiai (Karafuto šunys) išpopuliarėjo – tačiau trumpam. Vėliau susirūpinta, jog norint išgauti kuo didesnį realizmo laipsnį žvaigždės turėjo kentėti pernelyg ekstremalias sąlygas. Režisierius teigė, kad šunų emocijas surinko viso filmavimo metu ir tada lipino į atskiras dalis. Atkuriant mirties scenas šunis kruopščiai anestezavo. Dalys, kur šunys nukrito ar nuskendo, filmuotos studijoje. Kraujas buvo suklastotas. Neaišku tik, ar šunų aukų (jūrų paukščiai ir ruoniai) mirtys taip pat imituotos.
Tikrieji herojai
1957 metų vasarį mokslinių tyrimų bazėje Showa stotyje surengta pirmoji japonų Antarktikos ekspedicija. Stotyje gyveno 22 Sachalino haskiai. Vėliau ten liko 11 vyrų, katė, pora paukščių ir 15 rogių šunų. 1958 metų vasario 8 dieną Antarktidos geodezijos komanda ledlaužiu išplaukė paimti vyrų iš pirmosios ekspedicijos. Kadangi kilo smarki audra, ledlaužis negalėjo priartėti prie bazės. Pirmosios ekspedicijos komanda evakuota sraigtasparniu. Du vyrai – Ochi ir Ushioda – nenorėjo skirsti, kadangi jiems būtų tekę palikti šunis. Šie gyvūnai buvo nuolatiniai jų draugai ir transporto priemonė. Ypač vertinti du broliai – Taro ir Jiro, jauni patinai, jau išgelbėję vyrų gyvybes grįžtant iš ekskursijos Batnnutan kalne. Vis dėlto vyrai išskrido, o šunis pririšo, vildamiesi, kad grįš jų pasiimti – buvo numatytas dar vienos mokslininkų grupės apsilankymas bazėje.
Deja, grįžus į ledlaužį paaiškėjo, kad antrosios grupės vykimas bazėn atšauktas. Oro sąlygos buvo itin blogos, o grįžimui pritrūko degalų. Abu šunimis besirūpinę asmenys buvo pasiryžę rizikuoti gyvybėmis ir grįžti, kad išgelbėtų gyvūnus – tačiau jiems to padaryti neleista. Galų gale Ochi pradėjo prašyti, kad jį nugabentų bazėn, kur jis bent humaniškai užmigdytų šunis – nenorėjo, kad gyvūnai badmiriautų. Soya kapitonas nusprendė, kad grįžimas bet kokiu atveju bus pernelyg rizikingas dalykas ir ledlaužis apsisukęs grįžo Japonijon. Showa stotyje su savaitės maisto atsargomis pririšti liko 15 šunų.
Yra žmonių, kurie savo gyvybėmis rizikuotų dėl šunų, yra daug žmonių, kurie kentėtų dėl taip susidariusios situacijos – tačiau turint omeny skirtingas kultūras ir skirtingą garbės supratimą, japonų vyrai turėjo jausti žymiai stipresnį gėdos jausmą, negu vakariečiai. Žinoma, grįžusieji Japonijon dėl paliktų šunų sulaukė daug kritikos. Vienas iš prižiūrėtojų lankė sniegynuose paliktų šunų savininkus ir jų atsiprašinėjo.
Beveik po metų, 1959 sausio 14 d., trečioji mokslininkų grupė atvyko bazėn. Ochi ir Ushioda keliavo kartu – jie norėjo palaidoti gyvūnus. 7 negyvų šunų kūnai rasti pririšti grandinėmis - tai buvo Goro, Besu, Moku, Aka, Kuro, Bochi, Kuma. 6 šunys pabėgo ir dingo - Riki, Anko, Shiro, Jakku, Deri, Kuma. Tačiau didžiausiai visų nuostabai, juos labai šiltai sutiko Taro ir Jiro. Nežinoma, kaip jie išgyveno ir ką ėdė. Daroma prielaida, kad šunys medžiojo pingvinus ir ruonius, taip pat rijo ruonių išmatas.
Nepaisant to, kad Taro ir Jiro paskelbti herojais, sekančiais metais naujos ekspedicijos metu jie vėl darniai traukė roges. Tiesa, vyresnysis brolis Taro gan greit įkurdintas Hokkaido universitete, kur ramiai gyveno iki 1970 rugpjūčio 11 ir nugaišo sulaukęs 15 metų. Jo iškamša laikoma tame pačiame universitete. Jiro nugaišo penktosios ekspedicijos metu 1960 m. Jo iškamša pateko į Nacionalinį mokslo muziejų Uene, Tokijuje, ir stovi šalia garsiojo Hachiko.
Nuo 1959 m. Tokijuje stovi statulų grupė, mininti 15 Showa stotyje paliktų Sachalino haskių. Taro ir Jiro turi savo pašto ženklus, jiems bei garsiajai ekspedicijai paminėti išleista proginė moneta.