Šunų giminės medis: jame užkoduota ne tik kilmė, bet ir ligos

Tyrimas parodo, kaip vystėsi seniausios šunų veislės. Pirmiausia žmonės pasirinkdavo tam tikrą tipą, pvz., aviganius ar pointerius. Aptikta įrodymų, kad kai kurios Centrinės ir Pietų Amerikos veislės, kaip Peru plikieji ir meksikiečių beplaukiai šunys greičiausiai kilo iš „Naujojo pasaulio šunų“, kurie per Beringo sąsiaurį atkeliavo su indėnų protėviais.

Dar nežinoma, kurie dabartinių plikųjų šunų genai kilę iš Europos, kurie iš „Naujojo pasaulio“ atstovų, tačiau tikimasi, kad tai atskleis būsimi tyrimai.

Daugybės medžioklinių veislių, kaip auksaspalvių retriverių ar airių seterių šaknis galima atsekti Viktorijos laikų Anglijoje, kur naujos technologijos, pvz., ginklų atsiradimas, atvėrė naujas medžioklės galimybes. Šie šunys filogenetiniame medyje artimai susiję. Artimųjų rytų veislės, pvz., saliukiai, ir kilusios iš Azijos, pvz., čiau čiau ar akitos, atsiskyrė gerokai anksčiau „Viktorijos sprogimo“ Europoje ar JAV.

Ganymo veislės, nors ir dauguma jų ir europietiškos kilmės, pasirodė esančios stebėtinai įvairios. Viena grupė kilo iš Jungtinės Karalystės, kita – iš Šiaurės Europos, dar kita – iš Pietų Europos. Vadinasi, bandašuniai nebuvo naujas dalykas, o žmonės keturkojus kaip pagalbininkus naudojo ne šimtus, o tūkstančius metų. Skirtingi ganymo šunys naudoja labai įvairias strategijas, jie susiformavo ne iš vieno „pagrindo“, o skirtingose srityse ir galbūt keletą kartų.

Analizė atskleidė tam tikrų paveldimų ligų pasidalijimus. Pvz., kolių akių anomalija (CEA) yra liga, paveikianti tinklainės vystymąsi tarp kelių ganymo veislių, tokių kaip koliai, borderkoliai, šelčiai ir australų aviganiai. Viskas būtų kaip ir paprasta, tačiau ilgą laiką nepavyko išsiaiškinti, kodėl ši liga kankina ir Naujosios Škotijos retriverius – sportinius šunis, sukurtus Kanadoje iš vietinių nežinomų veislių atstovų. Šis tyrimas atskleidė, kad prie Naujosios Škotijos retriverių sukūrimo stipriai prisidėjo koliai ir (arba) šelčiai, perdavę ir minėtą akių ligą.

Mopsai – taip pat įdomus atvejis. Jie artimi Europos miniatiūrinėms veislėms, Briuselio grifonams, miniatiūriniams špicams, dekoratyvinėms Azijos veislėms ir pan. Greičiausiai taip atsitiko dėl labai ankstyvo mopsų eksporto iš Azijos, tad jie spėjo palikti savo „įspaudus“ daugybei tuo metu besiformuojančių mažų veislių.

Genų dėka netgi galima gan tiksliai nustatyti hibridizacijos laikotarpius. Tai gali padėti patikslinti žinias apie kai kurias veisles, ypač jeigu istorija pašykšti faktų. Pvz., kažkada šunų kovos buvo populiari pramoga. Siekiant sukurti geresnius kovotojus, kryžminta daug terjerų, mastifų ar bully tipo atstovų. Genetinis tyrimais atskleidė kelius, kaip vyko kryžminimai, ir, pasak jo, visi „bull and terrier“ hibridai siekia 1860-1870 metų poravimus su airiškais terjerais. Tai sutampa su žinomais istoriniais faktais, tačiau vis viena negali tiksliai įvardinti visų poravimuose naudotų veislių. Tai pat tyrimas atskleidė, kad auksaspalviai retriveriai nuo lygiaplaukių atsiskyrė 1895 m. – tai atitinka oficialią retriverių istorijos versiją, kurioje teigiama, kad šie šunys kryžminti 1868 – 1890 m.

Šunų genomo supratimas ne tik padeda aiškintis veislių istoriją. Mūsų keturkojai kompanionai serga daugybe tų pačių ligų kaip ir mes, įskaitant epilepsiją, inkstų ligas ar piktybinius navikus. Ligų paplitimas tarp veislių labai skiriasi ir veislės viduje jas kartais lengviau aptikti - tai paprasčiau, negu tiriant žmones. Pasitelkus naujas galimybes galima sekti ligų alelių migracijas ir nuspėti, kur jos pasireikš.