Prieš šešerius metus Emilija Burdulytė pirmąjį kartą apsilankė šunų parodoje. Ten pamačiusi daugybę šunų, jiems skirtą ringą ir žmones, kurie rūpinasi keturkojų išstatymu, suprato, kad šunys taps neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
„Tuomet įsivaizdavau, kad parodos atrodo taip: pasiimi šunį ir bėgi kažkur su juo. Pamačiusi, kaip tai atrodo iš tiesų, patyriau šoką – tiek daug šunų, visi tokie gražūs. Tuo metu man buvo dvylika metų.“
Nuo tos dienos pašnekovės gyvenimas pamažu ėmė keistis. Jos patirtys atspindi vieną iš kompanijos „Purina“ vertybių – dėl augintinių žmonės atranda ir išbando naujus potyrius, veiklą bei atranda naujų pomėgių.
„Netrukus sužinojau apie jaunuosius vedlius, kurie dalyvauja parodose ir rungiasi tarpusavyje. Nusprendžiau, kad noriu išmokti išstatyti ir parodyti šunis parodų ringuose. Tuo metu ši veikla Lietuvoje nebuvo labai populiari, tad buvo labai sunku susirasti mokytoją. Man pasisekė, kad su teta, kuri augino Berno zenenhundą, visada lankydavausi jų bendruomenės susibūrimuose. Ten susipažinau su Karolina, kuri buvo keleriais metais už mane vyresnė ir jau buvo išmokusi šuns vedlio subtilybių. Ji ir sutiko mane pamokyti.“
Emilija pasakoja, kad reikėjo laiko ir užsispyrimo, kol jai pradėjo sektis parodose. Ji prisimena, kad buvo pavydu, kai šia veikla susidomėjęs brolis netrukus pradėjo gauti apdovanojimus. Po intensyvaus pusės metų mokymosi pašnekovė parodoje laimėjo pirmąją vietą tarp jaunųjų vedlių. Po to ji trejus metus iš eilės buvo pripažinta pažangiausia savo grupės dalyve.
„Atsimenu, važiavome į Europos parodą, ten buvo jaunųjų vedlių konkursas, kuriame dalyvavo apie šimtą dalyvių. Tokiame konkurse iš vienos grupės išrenka po dešimt geriausių, iš jų išrenka po tris geriausius, kurie susirungia finale. Mes su drauge tą kartą patekome į finalą. Bendroje įskaitoje patekau į penkioliktuką. Dėl tokio pasiekimo buvo apėmusi euforija.“
Mergina pasakoja, kad jos draugai jau įpratę, jog į dažną kvietimą susitikti ji atsako neigiamai, nes tuo metu ji turi rūpintis savo augintiniais. Nenuostabu, nes ji rūpinasi labradore Deize ir dviem Veimaro veislės augintiniais.
„Veimaro veislės šuo visada buvo mano svajonių šuo. Aš nuolatos skaitydavau apie juos, visiems zyziau, kokie jie ypatingi, pasakojau, jog man reikia tokio šuns. Didžioji problema tuo metu buvo jų kaina, nes šie veisliniai šunys kainuoja brangiau nei kiti šunys su dokumentais. Tuo metu buvau paauglė, lankiau mokyklą ir reikiamos sumos neturėjau, bet įvyko stebuklas. Per šešioliktąjį gimtadienį brolis kartu su savo drauge man padovanojo Veimaro veislės kalytę. Už tai aš jiems būsiu visą gyvenimą dėkinga!“
Po trejų metų mergina nusprendė, kad metas išveisti nuosavų šuniukų. Taip buvo įkurtas veislynas „Molto graziozo“, itališkai reiškiantis „labai gražus“. Šis pavadinimas puikiai atspindi veislę, kuri pasižymi ypatingu grakštumu. Kompanija „Purina“ inicijuotu socialiniu projektu „Gyvūnai – mūsų aistra“ siekia priminti gyvūnų mylėtojams, kad pasirinktas augintinis tampa šeimos nariu daugeliui metų, tad būtina sąmoningai ir atsakingai pasirinkti, koks šuniukas taps nauju namų gyventoju.
„Buvau labai prigąsdinta dėl Veimaro veislės šunų charakterio. Sakydavo, kad jų neįmanoma auklėti, kad jie niokoja namus. Aš manau, kad nuo šeimininko priklauso, kokį šunį užaugins. Taip, jie yra aukštesnio energingumo ir tą jų energiją būtina iškrauti. O kai iškrauni, jis tampa paprastu šunimi.“
Emilija pasakoja, kad šunį būtina auklėti ir jį sudrausminti. Veimarai yra labai savarankiško charakterio, mėgsta viską daryti patys.
„Jie niekada gyvenime neis prie svetimo žmogaus, kad gautų iš jo dėmesio. Jiems labiau tinka toks pasakymas: „Tu prieik ir aš dar gerai pagalvosiu, ar galima mane paglostyti.“ Visas jiems nepatinkančias situacijas ignoruoja, apsimeta, kad tai nevyksta, šaltai žiūri į kitą pusę arba toliau užsiima savo reikalais.“
Veimaro veislės šunys yra kilę iš Vokietijos. Jie dažniausiai padėdavo fazanų medžioklėje – suuodę paukščių pėdsakus, jie sekdavo jais, o radę gyvūną tilktimi parodydavo, kur jis pasislėpęs. Energingi, medžiokliniai šunys – idealus pasirinkimas aktyviems žmonėms, bet „Purinos“ komandai pasiteiravus apie Veimaro veislės šunų bendravimą su vaikais, netrukus paaiškėja, kad jie draugiški ir kantrūs mažyliams.
„Visi mano vados šuniukai apsigyveno šeimose, kuriose yra vaikų. Vieni vaikai vos kelerių metų, kiti – šiek tiek vyresni, bet su visais sutaria gerai. Svarbu, kad jie nuo mažens augtų su vaiku, tada jie žinos, kaip į jį reaguoti.“
Auklėjimas, reikiamas fizinis ir protinis krūvis, aiškios taisyklės – dalis laimingo šuns gyvenimo sudėtinių dalių. Prie šių punktų kompanija „Purina“ dar priskiria vieną būtiną elementą – visavertę augintinio mitybą. Emilija pasakoja, kad auginant daugiau šunų ir atsižvelgiant į dabartines galimybes sausas šunų ėdalas jai patogiausias sprendimas.
„Aš savo šunis šeriu sausu ėdalu, nes tai šiai dienai man patogiausia, bet niekada nešeriu jų žmonėms skirtu maistu, patiekalais. Jiems gal jie ir būtų skanūs, bet iš jų gyvūnui nėra jokios naudos. Labai reta išimtis – už tikrai gerai atliktą komandą kartais duodu gabalėlį duonos. Taip pat patariu niekada nieko neduoti nuo stalo – tai labai blogas įprotis, jei norite auginti išauklėtą šunį. Kai augintinis įpranta šį bei tą gauti nuo stalo, atėjus svečių jie sėdės šalia apsiseilėję ir skaičiuos kiekvieną kąsnį.
Užsakymo nr.: PT_75736237