Kaunietė Dalia Mickienė, veislyno „Klajoklių šuo“ įkūrėja, prieš beveik 10 metų įsigijusi pirmąjį samojedų veislės šunį, ne tik pamilo šią veislę, bet dėl augintinių atrado būdų, kaip padėti sergantiems vaikams, pradžiuginti žmones ir dalintis gėriu.

„Kai pradėjome gyventi „samojedų pasaulyje“, susipažinome su užsienio samojedų veisėjais, įsitraukėme į kaniterapijos veiklą. Kuo toliau, tuo daugiau žinių sukaupėme, dalinomės informacija vieni su kitais, patardavome ir padėdavome bendraminčiams. Man nepaprastai įdomus tas samojediškas gyvenimas.“

Moteris, susidomėjusi kaniterapija (tai – alternatyvus arba pagalbinis gydymo, reabilitacijos, motyvacijos būdas, į kurį įtraukiami šunys), nusprendė šuniukus, turinčius tinkamas charakterio savybes, nuo mažens rengti šiai veiklai ir taip dalintis džiaugsmu su tais, kuriems jo stinga.

„Ne kiekvienas šuniukas yra tinkamas kaniterapijai. Svarbų vaidmenį šioje veikloje atlieka ankstyva gyvūno socializacija. Mes pradedame bendrauti su ką tik gimusiais šuniukais – prisilietimais, simuliacija, pratiname prie neįprastų kvapų, garsų. Stengiamės, kad jie susitiktų su kuo daugiau žmonių, nes kiekvienas turi savo kvapą, tad kuo daugiau skirtingų kvapų šuniukas užuodžia, tuo geriau. Žinoma, labai daug ką nulemia ir šuniuko genetika.“

„Kaniterapijos egzamino metu tikrinama šuns reakcija, paklusnumas ir kitos savybės. Pavyzdžiui, patalpoje sukeliamas didžiulis triukšmas naudojant skardines, paleidžiamas stiprus aidas. Arba žmonės persirengia baltais chalatais ir nešioja aplink jodą ar amoniaką. Tai padeda simuliuoti ligoninės aplinką, galima pamatyti, kaip šuo joje reaguotų esant skirtingoms situacijoms. Taip pat stebima, kaip šuo klauso šeimininko, tarkime, reikia paguldyti šunį ir išeiti iš patalpos, tada komisija stebi, kaip šuo elgiasi likęs vienas. Egzaminai nėra lengvi, bet, jei šuniuką tinkamai augini nuo mažens, viskas tampa šiek tiek lengviau.“

Foto: Viliaus Kavaliausko nuotr.

„Jau kelerius metus kartu su kitais kaniterapiniais šunimis lankomės Kauno klinikose. Pagrindinis mūsų tikslas – suteikti gerų emocijų sergantiems vaikams, jų tėvams. Pas vaikus vykstame kartą per savaitę, vaikai šunų atvykimo labai laukia. Susitikimų metu ligoniukai mokomi, kaip glostyti šunį, kaip su juo elgtis, kaip pasisveikinti, leidžiame juos šukuoti, vedžioti. Tomis akimirkomis vaikai viską pamiršta. Tai jiems padeda pasijusti geriau, o gera savijauta prisideda prie sveikimo. Pasitaiko atvejų, kai tėvai net verkia iš laimės, pamatę besijuokiantį, linksmą vaiką, bent tuo metu jiems yra lengviau. Aišku, mes jų nepagydysime, bet padedame sveikti.“

Socialinis „Purina“ projektas „Gyvūnai – mūsų aistra“ dalinasi istorijomis apie gyvūnus, kurios įkvepia pažvelgti į keturkojus kitomis akimis, kartu su jais atrasti naujų gyvenimo džiaugsmų ir leistis į nuotykius. Dalia žino ne vieną istoriją, kai gyvūnai sugrąžina gyvenimo džiaugsmą ir pakelia ūpą net sunkiai sergantiems ligoniams.

„Vieną kartą klinikose gulėjo mergaitė, serganti onkologine liga. Tą dieną po gydymo kurso jai buvo sukilusi keturiasdešimties laipsnių temperatūra. Mums gydytojai pasakė: „Šį kartą prie jos neikite, ji prastai jaučiasi, su niekuo nekalba, negali atsikelti iš lovos. Kai ėjome pro jos palatą, ji mus, einančius su šunimis, pamatė. Ji iškart stryktelėtojo iš lovos, atsikėlė, dalyvavo užsiėmimuose, bendravo su vaikais, net medikai buvo nustebę.“

Dar viena svarbi ir ypatinga Dalios gyvenimo dalis, kuri atsirado dėl šunų, – Olanda ir Aringa. Šias sesutes moteris prieš daugelį metų sutiko vaikų namuose, kai su savo augintiniais vesdavo sutikimus su šunimis.

„Tada dar nebuvo įkurtas kaniterapijos centras, o norėjome dalintis emocijomis su vaikais. Tuo metu važiuodavome į vaikų namus su šunimi. Vesdavome pamokas apie saugų bendravimą su šunimi, tai buvo pati veikslo pradžia, net skaidres rodydavome. Trečiais metais vesdami tokias pamokas, susipažinome su dviem mergaitėmis. Tą kartą buvome pakviesti į padėkos dieną, kurią organizavo vaikų namai. Per šventę, žiūriu, stovi tokia nereali mergytė, taip krito į širdį, kad vyrui pasakiau: „Pažiūrėk į tą mergaitę.“

„Nuo to laiko jos nepaleidome, pradėjome kiekvieną savaitgalį lankyti. Po kurio laiko susitvarkėme svečio teises, kad ji galėtų pas mus leisti savaitgalius, atostogas. Taip ji trejus metus pas mus važinėjo, bet kuo toliau, tuo sunkiau buvo išsiskirti, norėjome, kad ji visada būtų su mumis. Pradėjome domėtis įvaikinimo galimybėmis ir nusprendėme, kad į savo šeimą priimsime ir jos sesę. Sesių nenorėjome išskirti.“

Viena iš sesių Aringa prisimena, kai pirmą kartą pamatė samojedų veislės šunis, ne iš karto net suprato, jog tai šuo – balti, pūkuoti, nematytos išvaizdos. Jau pradėjusios gyventi su Dalios šeima, abi sesės taip pat įsitraukė į veislyno veiklą.

„Bendrai kinologe būti labai sunku, matau, kiek darbo ir atsakomybės reikia. Neseniai dalyvavau vedlių konkurse. Tai irgi nėra lengva, nes būtina išlikti ramiai, kad stresas ir įtampa nepersiduotų šuniui. Jaudulys labiausiai kyla, kai teisėjas vertina ir žymisi svarbius dalykus, tuo metu nežinai, ar pastabos teigiamos, ar kažką blogai padarei.“

Balti, vidutinio dydžio šunys yra kilę iš Sibiro. Anksčiau šiuos šunis klajokliai naudojo rogėms tempti, gyvuliams ganyt, esant atšiauriam klimatui savo kūnu jie šildydavo vaikus.

„Samojedai yra šunys, kurie visada šypsosi ir priverčia šeimininkus nusišypsoti. Jie – visiškai nesargūs, loja iš to džiaugsmo, kad kažkas atvažiavo. Žino, kad juos paglostys, pamyluos, gaus dėmesio. Jie absoliučiai netinka sargybai, nes yra kompanionai. Tai gana aktyvūs šunys. Idealu, jei šeimininkas per dieną gali skirti bent 4 valandas aktyviai veiklai su augintiniu. Daugelis žmonių dažnai apsirinka, jiems atrodo gražus šuo, kuris gali būti namų puošmena, bet tai nepasitvirtina – tokiais atvejais nei šuo bus laimingas, nei šeimininkas.“

Gyvūnų ėdalo kompanija „Purina“ ypač daug dėmesio skiria gyvūnų augintojų edukacijai apie veisles. Norėdami įsigyti tinkamiausią šeimos narį naujieji šeimininkai turi įsivertinti, ar tikrai visi veislės niuansai jiems priimtini.

„Žmonės mano, kad samojedų kailis yra veislės minusas, bet dažnai dėl to apsirinka. Plauko priežiūra nėra sudėtinga, jį užtenka vieną kartą per savaitę sušukuoti. Pats kailis turi tą unikalią valymosi savybę, pavyzdžiui, šunys lyjant kasa lauke duobę, būna juodi ir šlapi nuo tokios veiklos. Tokiu atveju tiesiog paimi džiovintuvą ir lengvai išpūti visą purvą iš kailio. Žinoma, sezoninis jų šėrimasis – labai gausus, bet kailis nesminga į audinius, tad jį lengviau nuvalyti ir surinkti.“

Dalia, kalbėdama apie samojedų mitybą, pabrėžia, kad svarbiausia užtikrinti, jog duodamas ėdalas tikrai subalansuotas, kokybiškas. Tinkamas ėdalo parinkimas yra svarbus norint, kad augintinio kailis būtų sveikas ir blizgėtų, o pats šuo turėtų pakankamai energijos.

„Neseniai mūsų gyvenime buvo atvejis – atvažiavo į svečius trejų metukų anūkėlis. Iškart pastebėjau, kad jo nuotaika prasta, lyg liūdnas, be nuotaikos. Kambaryje buvo vienas iš mano šunų. Stebiu juos ir pastebiu, kad šuo su vaiku susižvalgė, šuo paėmė savo žaislą, atsinešė prie anūko ir pradėjo jį judinti, juokinti, žaidinti. Aišku, vaikas pradėjo juoktis ir netrukus jau jie žaidė kartu, o blogos nuotaikos kaip nebūta.“