Dažnai sakoma, kad augintiniai ir jų šeimininkai bėgant laikui tampa panašūs. Sutikę niufaundlandų veislyno „Fantastiškos Lianos“ įkūrėją Lijaną Ivanickienę nustembame. Aktyvi, nuolat besišypsanti moteris visai neprimena ramių, iš pirmo žvilgsnio tingių niufaundlandų charakterio. Netrukus įsitikiname, kad šie juodi milžinai kiek kitokie nei vyraujantys stereotipai, o Lijana mielai papasakoja visas jų asmenybės subtilybes.
„Esu begalę naktų praverkusi tėčiui, kad noriu šuniuko. Tėvai turėjo viltį, kad man šis įgeidis praeis, bet buvau labai atkakli. Po kurio laiko mūsų namuose atsirado pudeliukas – jį pati kirpdavau, prižiūrėdavau, vesdavau į lauką. Jis visada ir visur būdavo su manimi. Man šuo visą gyvenimą asocijavosi su ištikimu draugu.“
Ištekėjusi moteris su šeima persikėlė gyventi į nuosavą namą su erdviu kiemu. Juokaudama Lijana pasakoja, kad visada sakydavo: „Koks namas, jei jame negyvena šuo?“ Tuo metu veisėja prisiminė, kad kažkada vaikystėje buvo mačiusi tokį didelį juodą meškiną, kurio lėtas ėjimas ir eleganciją ją tiesiog užbūrė. Netrukus pašnekovė išsiaiškino, kad jos svajonių šuo, kuris taip įsirėžė į atmintį, – niufaundlandas. Tuo metu šios veislės šunų Lietuvoje buvo labai mažai, o ir veislynų tebuvo keli. Įsigijusi pirmąjį šunį, moteris nė nesvarstė dalyvauti šunų parodose ar užsiimti veisimu, bet gyvenimas pasisuko kiek kita linkme.
„Parodos nebuvo mūsų tikslas, bet apsilankę pirmojoje sužinojome, kad mūsų augintinė yra labai perspektyvi, tada ir prasidėjo... Tuo metu buvau motinystės atostogose, auginau pirmąjį vaiką, tad turėjau šiek tiek laiko. Atsimenu, kad pirmąją vasarą su visu niufaundlandų klubu kemperiais vykome į Latvijoje vykstančias parodas. Būtent tuo metu ir supratau, kad labai noriu veisti genetiškai ir fiziškai labai gerus niufaundlandus.“
Šiuo metu moteris augina dvi niufaundlandų veislės kalytes: Sweety, kuri atkeliavo iš vieno įžymiausių Vengrijos veislynų, bei Čiką, kuri yra pirmosios kalytės dukra. Lijana pasakoja, kad visada kirba mintis po vados pasilikti po šuniuką, bet ji laikosi nuomonės, kad jos auginamiems šunims privalo užtekti jos dėmesio ir meilės, o kuo daugiau augintinių, tuo mažiau laiko jiems gali skirti.
„Veisimas yra daugiau mano hobis, bet kartu ir prasminga veikla. Atsakingas veisėjas turi turėti tikslą, tai kartu ir kūrybiškas darbas. Pastarąsias savo šunų vadas orientavau į kaniterapijos sritį – buvo svarbu ne tik genetiškai atrinkti tinkamus tėvus, bet ir nuo pat gimimo juos specialiai rengti šiai veiklai, tikrinti, ar jie tam tinkami ir ar jiems patiktų padėti žmonėms. Net trys mano veisti šunys gyvena Amerikoje. Malonu, kai apie veislyną sužino žmonės iš kito žemyno, bet tai kartu ir didžiulė atsakomybė, nes šuniukai skraidinami lėktuvu, jie patiria stresą. Visada pati juos vežu iki Varšuvos, kad skristų tiesioginiu skrydžiu, bet visą jų kelionę labai jaudinuosi.“
Labai daug charakterio savybių šunys paveldi iš savo tėvų, todėl Lijana rekomenduoja sužinoti, koks jų būdas, prieš įsigyjant sau augintinį. Veisėja pasakoja, kad visada būsimus šeimininkus pasikviečia į svečius, visada atidžiai domisi, kam atiteks šuniukas, visiems be išimties būsimiems augintojams ji šuniukus parodo gyvai, leidžia susipažinti dar prieš vežantis į naujus namus.
Lijana pasakoja, kad jai labai patinka niufaundlandų charakteris. Jie lėti, ne per daug judrūs, nelinkę pabėgti, visada eina ramiai šalia. Šie šunys mėgsta žaisti ir dūkti, tik tai daro trumpai, nes greitai nuvargsta ir tada mielai guli šeimininkui prie kojų. Moteris pasakoja, kad niufaundlandų širdis tokia pat didelė kaip ir jų kūnas. Dėl savo šeimininko jie gali padaryti viską ir labai nusimena, jei kažką padaro ne taip. Šie dičkiai nėra labai sargūs šunys, bet daugelį aplinkinių jie atbaido savo dydžiu. Lijana prisimena, kad pirmąjį savo šunį jį sąmoningai mokė loti. Kiekvieną kartą augintinei sulojus, ji duodavo skanėstą, tad šuo, norėdamas įtikti, vis dažniau lodavo, nors tai keturkojui buvo labiau pramoga, bet prašalaičius tai perspėdavo neiti į uždarą kiemą.
„Šie šunys buvo išveisti ne žmonėms apsaugoti, o jiems gelbėti, padėti. Niufaundlandai yra kalnų tipo, molosiniai šunys. Jie turi nestandartines pėdutes – tarp pirštų yra plėvės, todėl jie yra puikūs plaukikai. Niufaundlandai gali panerti net į 2 metrų gylį. Jų kailis yra specifiškas, lengvas. Belgijoje ir kitose šalyse jie dirba paplūdimiuose kartu su gelbėtojais. Kadangi niufaundlandai nebuvo su niekuo maišyti, iki pat šių dienų turi stiprų instinktą gelbėti. Senovėje jie padėdavo žvejams tempti tinklus iš vandens, nes yra labai stiprūs. Vikingai juos augino laivuose, kad padėtų gelbėti saviškius bei žvejoti.“
Lijana „Purinos“ socialinio projekto komandai pasakoja, kad, būnant su augintiniu šalia vandens, sunku maudytis, nes jis stebi, kas vyksta vandenyje, jei pastebi, kad žmogus toliau nuplaukia, puola gelbėti, vyti į krantą. Šie gelbėtojai yra ištvermingi ir masyvūs šunys – kalytės sveria iki 50 kilogramų, o patinai gali užaugti net iki 70 kilogramų svorio.
„Niufaundlandai dėl savo dydžio tikrai labai šeriasi, bet šį sezonišką reiškinį galima sušvelninti dažnu šukavimu. Svarbu atkreipti dėmesį į jų kailį aplink ausis, jį būtina reguliariai pakirpti, kad neapaugtų ausyčių, jos turi laisvai „pleventi“. Taip pat kitoje pėdutės pusėje auga ilgesnis kailis, todėl reikia ir jį pakirpti, nes žiemą ten prilenda sniego gumulų, vasarą – smėlio ir žemių prineša į namus, o ir jiems patiems nepatogu vaikščioti.“
Niufaundlandų veisėja pataria šiuos šunis šerti aukščiausios klasės pašaru, kuriame yra užtektinai reikalingų medžiagų ir vitaminų. Dienos ėdalo normą reikėtų išskirti per du kartus, taip neapsunks augintinio skrandis ir didesnė tikimybė išvengti kitų ligų, susijusių su virškinimo sistema. Prieš įsigyjant šios veislės šuniuką svarbu įsitikinti, kad atlikti tyrimai dėl sąnarių ligų, nes didelių veislių šunys yra linkę tai paveldėti genetiškai.
„Kai žmonės perka veislinį šuniuką be kilmės dokumentų, o veisėjas sako, kad jo tėvai turi dokumentus, dažniausiai tai reiškia, kad šuniukas turi paveldėtą sąnario displaziją. Šunų, turinčių šią ligą, negalima oficialiai veisti, jų palikuoniams neišduodami dokumentai. Vadinasi, kad po kurio laiko tas šuniukas gali visiškai nevaikščioti arba šlubuoti, jam gali visą gyvenimą skaudėti. Įsivaizduokite, kaip bus sunku auginti didelį šunį, kuris turės tokią ligą. Padedančios operacijos yra labai brangios, tad galiausiai sumokėsite dar daugiau pinigų nei įsigiję tikrai sveiką augintinį.“
„Dažnai žmonės yra painiojami ar specialiai klaidinami, jog parduodami šuniukai turi dokumentus, bet pirkėjui parodomas skiepų pasas. Visi šuniukai privalomai turi turėti šuns skiepų pasą, dokumentą apie integruotą mikroschemą. Papildomai pasirašomas privalomasis 3 egzempliorių šuniuko perdavimo aktas (vienas lieka veisėjui, kitas – šeimininkui, o trečias atiduodamas šunų klubui) ir galiausiai perduodami kilmės dokumentai, kuriuos išduoda Lietuvos kinologų draugija (LKD). Taip registruojami visi naujieji šuniukų šeimininkai visoje Lietuvoje. Ar parduodamas šuniukas tikrai turi dokumentus, galima pasiteirauti LKD. Ši draugija registruoja visas visos Lietuvos veislių vadas.“
Pokalbio pabaigoje Lijana pasidalina asmenine istorija, kuri puikiai iliustruoja dar vieną šių šunų teigiamą savybę, – jie puikiai sutaria su mažais vaikais ir yra jiems labai pakantūs.
„Kai įsigijome pirmą šunį, jau turėjau mažą vaiką. Bet kokį kitą šunį bijočiau palikti su vaiku, o niufaundlandai yra šunys auklės. Kai išveždavau vežimėlį į lauką, šuo visada atsiguldavo šalia jo ir saugodavo. Matydavau pro langą, kai šuo pradėdavo neramiai vaikščioti aplink vežimą ir dairytis manęs, tada žinodavau, kad vaikas prabudo arba verkia. Kai dukra mokėsi vaikščioti, įsikibdavo į šunį ir po truputį stodavosi eiti, tuo metu šuo kantriai stovėdavo, kol ji tvirtai atsistodavo.“
Idealus niufaundlando šeimininkas turėtų gyventi netoli vietos, kurioje šuo galėtų plaukioti, neturėtų būti pedantiškai tvarkingas. Jį puikiai galima auginti tiek šeimoms, turinčioms vaikų, tiek vienišiams. Pastariesiems šis šuo taptų tikru draugu, visada būnančiu šalia.
Užsakymo nr.: PT_75240625