Didžiausias idiotizmas ir absurdas tas, jog daugybė žmonių, kaip spėju – ir socialinės rūpybos, ir vaikų teisių specialistai, ir pareigūnai, ir kaimynai matė, kad didelis šuo auginamas ne taip, kaip priklauso. Matė, kad šuo yra KANKINAMAS.
Gyvūnų gerovės įstatymas apibrėžia, kad žiaurus elgesys su gyvūnu tai: „netinkamų, žalingų gyvūnų laikymo, priežiūros ar darbo įrenginių taikymas gyvūnams; „nepakankamas gyvūnų šėrimas ar girdymas”; „poilsio laiko gyvūnams nesuteikimas, atsižvelgiant į jų fiziologinius poreikius”.
Tragiškai išgarsėjęs dobermanas (arba mišrūnas – tą turi nustatyti ekspertai), kuris neturi jokio poplaukio, gyveno mažutytėje, sygliuotomis vielomis apraizgytoje rankų darbo vištidėje, ir dar žiemą! Tai ne tik gyvūno kankinimas... tai tolygu mirčiai. Gyvūnas iš tokių šeimininkų privalėjo būti konfiskuojamas nedelsiant. Juk Gyvūnų gerovės įstatyme juodu ant balto parašyta: „Kol teismas priims sprendimą ar įsiteisės teismo sprendimas dėl gyvūno konfiskavimo, savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas asmuo, dalyvaujant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojui ir policijos pareigūnui, jeigu būtina užtikrinti viešąją tvarką, turi paimti tokį gyvūną ir perduoti jį gyvūnų globėjui ar kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą.”
Vadinasi, arba Šilutės savivaldybės, arba rajono maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai, arba policijos pareigūnai. nekonfiskuodami kankinamo šuns, nevykdė įstatymo! Jei aš neteisus - meskit į mane akmenį!
Uždarius daugyklas, kurios verčiasi neleistina veikla, nes augina visuomenei pavojingus šunis ir nemoka valstybei nei cento mokesčių, derėtų atkreipti dėmesį į legalius veislynus. Čia tap pat marios betvarkės. Šunys veisiami ir dalijami bet kam. Nepaisant draudimų kopiruoti uodegas ir ausis, vežami dažniausiai į Latviją arba į santechniko Petro garažą, kur jiems atliekama itin skausminga ir uždrausta galūnių amputacija. Po to šuniukai dažniausiai tampa Baltarusijos piliečiais.
Kaip? Paprastai. Klastojant dokumentus. Lietuvišką šunį tariamai įsigyja Baltarusijos pilietis (nors nei šuo, nei baltarusis vienas kito nematė, nes pirkėjo nėra) ir po to tariamai nuperkamas iš Baltarusijos (pagaminami baltarusiški tapatybės dokumentai). Tokiu būdu keturkojis tampa Lietuvos baltarusiu amputuotomis galūnėmis. Bet užtai gali legaliai dalyvauti parodose ir varžybose. Tai kas, kad karpyti ausis draudžia Europos Sąjungos ir Lietuvos įstatymai! Tfu! Nusispjaut! Mes – Baltarusija! Gražu? Labai. Ypač, kai tuo verčiasi garbingi šalies veislynai. Kiek ši betvarkė tęsis? Kol kas nors nesės už grotų dėl dokumentų klastojimo.
O kas už šunį atsako po to, kai iš veislyno jis patenka į šeimos rankas? Prieš kelias dienas sutikau dobermanų šeimininkus. Skundėsi, jog šuo puola iš baimės. Sukandžiojo žmonos koją ir petį. Teko siūt. Niekas nežino, ką daryt. Žinovai pataria... migdyt! Specialistai! Kur jūs?! Vėl kvailas šeimininkas, brokuotas šuo? O gal atvirkščiai?! Gal tie šešias klases baigę „specialistai“ nieko neraukia apie veislę? Juk pardavus veislinį šunį privaloma instruktuoti šeimą, kaip parduotą keturkojį adaptuoti socialiam gyvenimui, išmokyti elgtis gatvėje, su vaikais ir t.t. Privalu žinoti, kad ne kiekvieno nosiai užteks jėgų užsiimti su dobermanų, rotveilerių ar vokiečių aviganių veislės aktyvuoliais.
Ačiū Dievui, kad pažangūs veislynų veisėjai jau dabar pasirašo su pirkėjais sutartis, kuriose gausybė įsipareigojimų. Jų nevykdant gyvūnas konfiskuojamas . O veisėjas turi teisę tikrinti savo augintinį, kada tik panorėjęs.
Toliau – dresūra. Tūli garsūs dresuotojai postringauja, kad šuo – agresyvus padaras iš prigimties, todėl visuomet privalo dėvėt antsnukį. Gali bet kada pult. Kąst. Saugokitės tokių dresuotojų. Tai agresyvūs žmonės. Žmonės, beje, yra kur kas agresyvesni nei gyvūnai, nes žudo dėl malonumo, kankina vienas kitą, muša gyvūnus dėl pasimėgavimo arba tenkina savo psichinį neįgalumą. Tuo tarpu šuo puola gindamasis, o dažniausiai aiškindamasis santykius su gentainiu. Jei žudo – tik maistui. Tačiau XXI amžiuje tai beveik nebevyksta.
Agresyviems dresuotojams primenu, kad civilizuotoje Europoje, ne sovietinės milicijos dresūros paveldo šalyse, yra kaniterapiniai šunys (jų pagaliau jau yra ir Lietuvoje) ir šunys asistentai, kurie neturi jokios agresijos. Jie nieko nepuola visose gyvenimiškose situacijose. Keturkojai šeimininką lydi visur – į bankus, ligonines, parduotuves. Jie nekonfliktuoja nei su žmonėmis, nei su šunimis. Alio! Iškiškit nosį į Vakarus!
Kodėl mūsų šunys agresyvūs? Kodėl skiriasi nuo Skandinavijos, Vokietijos, Italijos šunų? Atsakymas paprastas – agresyvi dresūros mokykla. Pažiūrėkit vaizdo siužetus, kurių gausu internete. Bet kuris akylesnis šunų elgesio specialistas pasakys, kad dauguma mūsų keturkojų lupti, smaugi, daužyti... užguiti ir persigandę. Visa ši mūsų agresyvios mokyklos sistema sukėlė sumaištį, kuomet neseniai Lietuvoje lankėsi garsus dresuotojas iš Vakarų Europos.
Vos tik žvilgtelėjęs į šunis, žmogus persigando ir pakraupo... plika akimi matėsi, kad dauguma keturkojų patyrę smurtą. Todėl paskaitų metu mūsų dresuotojams buvo pasiūlyta įlįsti į narvus, užsimauti kaklą badančius antkaklius, nepatenkintus prismaugti ir apdaužyti su pagaliu. Kuris norėtų tokio pažeminimo ir smurto? Nei vienas. O šuo kažkodėl turi visai tai iškęst.
Mūsų specialistams buvo paaiškinta, kad engiamas šuo jaučia lygiai tą patį, ką žmogus. Juk atsakas į agresiją – tai agresija ir baimė. O paklusnumas iš baimės – tai ne paklusnumas. Šuo lauks progos pabėgt iš nepatogios situacijos arba įvyks agresijos priepuolis.
Pamenat, ką prieš mėnesį pasakė Romos popiežius Pranciškus berniukui, liūdinčiam nugaišusio šuns? Popiežius paguodė vaiką, sakydamas, kad šuniuką berniukas greičiausiai sutiks, nes ir keturkojis gali patekti į rojų.
Vakarų Europos šalių dresuotojai ragina su šunimis elgtis taip, kaip norėtumėm, kad ir su mumis būtų elgiamasi. Pagalvokim apie save: juk ir mes pačius šlykščiausius komentarus DELFI rašome tada, kai ant mūsų rėkia žmona, vyras, darbdavys, kai moka per mažą atlyginimą, o gatvėje apipypina ir parodęs vidurinį pirštą aplenkia kažkoks „gaidys“.
Mūsų aikštelėse vis dar naudojami smaugiami, griežti antkakliai, šunys kratomi elektra. Ir kas rūpinasi, kad šunys nebūtų kankinami? Niekas. Nors jau keletą metų kalbama, kad būtina kurti Gyvūnų apsaugos inspektoriaus tarnybą, kuri tokius atvejus, kaip Šilutėje, spręstų nedelsiant.
Mes nieko nedarome, kol nesumokame pačios didžiausios kainos – gyvybės. Šilutės tragedija atskleidė visą puokštę minėtų bėdų. Visos viename. Šuo nežinia iš kur, nesocializuotas, ausys ir uodega kopiruotos nusižengiant įstatymui, laikomas netinkamomis sąlygomis, kankinamas.