„Nežinau, ar žodis „veislynas“ tinkamiausiai apibūdina mano veiklą, nes vienu metu auginu du ar tris šunis, keli gyvena su mano artimaisiais, yra šunų, kuriuos vadinu savais ir su kurių šeimininkais esame tapę artimais bičiuliais. Kiekvienas šuo yra šeimos narys tiesiogine to žodžio prasme. Mes kartu gyvename, atostogaujame, keliaujame, džiaugiamės ir liūdime“, – pasakojimą pradeda Žydrė Viskantaitė – Burneikė, veislyno „Lyderio kodas“ įkūrėja. Būtent dėl tokio artimo ryšio ir atsidavimo savo augintiniams kompanija „Purina“ pasirinko Žydrę, kad ji plačiau papasakotų apie vokiečių aviganių veislės šunis.

„Pirmoji vokiečių aviganė Jola atkeliavo į mano gyvenimą 2002 m. Ji buvo patikėta man auginti nuostabios veisėjos Nedos Volkovos, veislyno „Geležinis vilkas“ savininkės, kuriai iki šios dienos esu labai dėkinga. Tuo metu Jolai buvo beveik šešeri metai. Turbūt dėl jos amžiaus, proto, inteligencijos ir supratingumo vokiečių aviganis liko mano gyvenime iki šiol.“

Pradėjusi auginti savo pirmąją vokiečių aviganę, moteris susipažino su įkvepiančiais žmonėmis, auginančiais būtent šios veislės šunis. Tad ji pradėjo mokytis, kaip elgtis ir bendrauti su šunimi, dresuoti aikštelėse. Tada Žydrė pamėgino dalyvauti parodose. Kelionės į kitas šalis, naujos pažintys ir patirtys įtraukė pašnekovę į visiškai naują pasaulį.

„Vokiečių aviganių veislei jau daugiau nei 100 metų. Jos pradininkas – Maxas von Stephanitzas. Vokiečių aviganiai buvo išveisti avims ganyti, o šiandien šie šunys dirba pačiose įvairiausiose srityse: policijoje, muitinėje ir t.t. Be to, tai ir šuo kompanionas, ir šuo, su kuriuo galima sportuoti.“

Daugeliui vokiečių aviganiai neatsiejami ne tik nuo policijos pareigūnų, bet ir nuo kultinio serialo „Komisaras Reksas“. Žydrė atvirauja, kad norint užauginti sumanų ir protingą šunį į jį reikia investuoti daug laiko, bendravimo, pastangų bei turėti pakankamai žinių.

„Šuniuko „lipdymas“ prasideda nuo 2 mėnesių, kai jis atskiriamas nuo savo šeimos ir pradeda savarankišką gyvenimą. Kiek laiko ir pastangų žmogus investuos į savo šunį, tokį ryšį su šuniu ir turės visą gyvenimą. Vokiečių aviganis – labai imlus šuo ir iš jo, jei toks tikslas būtų, gal ir būtų galima padaryti robotuką, tačiau ar to siekiama? Jei tikslas – šuns ištikimybė žmogui ar paklusnumas šeimininkui – taip, sakyčiau vokiečių aviganis pati tinkamiausia veislė. Aš savo šunimis pasitikiu esant bet kokiai situacijai. Manau, tai yra labiausiai vertinama savybė.“

Socialinio projekto „Apie gyvūnų veisles iš pirmų lūpų“ idėja – padėti žmonėms atsakingai išsirinkti tinkamiausią augintinio veislę, nesivadovaujant paplitusiais stereotipais. Vokiečių aviganiai neretai pasirenkami kaip šunys sargai, bet Žydrė tokiai minčiai nevisiškai pritaria.

„Pagrindinis mitas – vokiečių aviganis yra sargas. Ne. Apsaugai labiau yra skirtos kitos veislės, nors vokiečių aviganį galima išmokyti saugoti ir daiktus ar teritoriją. Antra vertus, šis šuo saugos, bet saugos tik tiek, kiek saugotų ir bet kurios kitos veislės šuo.“

„Pirmiausia, žmogus turi aiškiai suvokti, kam šuo yra reikalingas, ir pagal savo gyvenimo įpročius bei būdą pasirinkti šunį ir jo veislę. Net tos pačios veislės atstovai gali būti labai skirtingi. Vokiečių aviganiai yra skirstomi į parodinius ir darbinius. Jei žmogus, būdamas ramaus būdo, pasirinks darbinės linijos ypač temperamentingą šunį – jam tai bus kančia; jei aktyvus, nenustygstantis vietoje žmogus pasirinks šunį flegmatiką – jis taip pat nepateisins lūkesčių. Iš esmės šunį gali auginti bet kuris žmogus, kuris to norėtų, aiškiai suvokdamas, kad jam reikia skirti savo laiko, dėmesio ir pastangų.“

Vokiečių aviganiai puikiai sutaria su vaikais. Žydrė pasakoja, kad vieni šunys turi didesnį polinkį bendrauti, kiti – šiek tiek mažesnį, bet jai nėra tekę suabejoti dėl vaikų saugumo ar galimo sužeidimo. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad šį pasitikėjimą lemia ne tik veislė, bet ir kiekvieno šuns socializavimas, auklėjimas ir tinkamas auginimas. Lygiai taip pat reikia mokyti vaikus, kad su šuniu reikia elgtis pagarbiai, kad šuniui, jį užgavus, skauda ir jį reikia mylėti bei gerbti. Moteris mano, kad vaikai turėtų augti su šunimi, o šuns šeimininku vis dėlto turėtų būti suaugęs žmogus.

Viena kompanijos „Purina“ pagrindinių vertybių – atsakingas gyvūno auginimas ir tinkama priežiūra. Jei būsimas šuniuko augintojas renkasi veislinį keturkojį bičiulį, jis turėtų atidžiai pasidomėti augintinio kilme.

„Tik nepulkite pirkti pirmo pasitaikiusio šuniuko skelbimuose. Pirmiausia, pasidomėkite, kas yra šio šuniuko tėvai, kokia jų sveikata, kilmė, charakterio savybės, kas yra veisėjas, apsilankykite pas jį, pamatykite, kaip gyvena veislyno šunys. Ir niekada netikėkite, kad kilmės dokumentai – tai tik popieriukas, paprašykite besidominčių šia veisle informacijos apie genealoginį medį ir atsivers visai kitas piešinys. Kilmės dokumentai – ne parodoms skirti popierėliai, tai informacija, ką auginsite ateinančius 12–15 metų.“