„Purina“ komanda kalbino vilnietę Daivą, kuri dalinosi savo gyvenimo patirtimi ir papasakojo savo įdomią istoriją apie meilę keturkojams gyvūnams. Šiuo metu jos šeimos namuose gyvena trys priglaustos katės ir dvi vokiečių aviganės – Akita ir Gerutė. Moteris pasakoja, kad pirmoji vokiečių aviganė atsirado sunkiu ir sudėtingu laiku – šeima neseniai buvo netekusi ilgai slaugyto ir mylėto Berno zenenhundo.
„Šunis auginame visą gyvenimą, o veisles keičiame kardinaliai, nes išeinantis šuo išsineša ir dalelę mūsų. Pirmiausia turėjome bulterjerą, jis išėjo būdamas septynerių metų, nes sirgo. Jei būtume ėmę antrą bulterjerą, tikėtumės, kad ir naujasis bus toks pats. Netekę bulterjero auginome Berno zenenhundą, o dabar – vokiečių aviganius. Visi mūsų augintiniai skiriasi tiek savo išvaizda, tiek charakteriu“, - pasakoja moteris.
Vyresniajai aviganei šiuo metu yra pusantrų metų. Ji jau yra išlaikiusi paklusnumo bei nusikaltėlio sulaikymo egzaminus, o jaunesnioji Gerutė dar tik rengiama šiems dresūros egzaminams. Moteris pasakoja, kad dresūra pradėjo domėtis ir užsiimti jaunystėje, visus savo šunis auklėjo, bet taip intensyviai ir profesionaliai šia sritimi pradėjo užsiimti tik įsigijusi vokiečių aviganes. Kompanijos „Purina“ komanda netrukus sužinojo, kad per laiką pasikeitė ir dresūros formos, ir požiūris į šunų auklėjimą.
„Žinoma, viskas dabar pasikeitę, atsinaujinę. Pasikeitė pati dresūra, ji tapo švelnesnė, atsirado daugiau teigiamo šuns skatinimo. Aišku, reikia šunims parodyti ir griežtumą, tvirtumą, nes vien tik pozityviu auklėjimu rezultatą pasiekti yra ilgas, daug kantrybės reikalaujantis procesas, kuris nebūtinai duos laukiamą rezultatą“, - sako Daiva.
„Savo šunims skiriu tikrai daug laiko. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę truputį jo pavogti iš darbo, nes turiu lankstų darbo grafiką, esu pati sau viršininkė. Kiekvieną dieną Atika ir Gerutė bėgioja lauke po 2–3 valandas, nesvarbu, koks oras būtų. Net susirgusi negaliu ilgai gulėti lovoje, nes šunims pradeda trūkti fizinio krūvio, jie pradeda lipti sienomis ir galvomis“, - dalijasi vilnietė.
Augintinės moteriai netrukdo keliauti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Dažniausiai į keliones Daiva leidžiasi kartu su savo augintiniais. Moteris „Purinos“ komandai pasakoja, kad kelionės į užsienio šalis su Atika ir Gerute nėra sudėtingos ar reikalaujančios ypatingo pasirinkimo.
„Su šunimis važinėjame po parodas Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Šiemet dar bus Kaliningradas ir Vokietija. Į bagažinę „susikrauname“ šunis ir tiek. Aišku, jiems nėra lengva atlaikyti ilgesnes ar sudėtingesnes keliones, bet viską atperka laikas, praleistas kartu. Dauguma viešbučių priima apsistoti su šunimis, tad nakvynė irgi ne problema. Kartą, savaitei išvykę į Kiprą, šunis palikome Lietuvoje, šunų viešbutyje. Mūsų patirtis buvo tikrai teigiama. Žinoma, Atikai buvo šiek tiek streso, ėsti ji pradėjo tik antrą dieną, o grįžusi namo buvo kur kas paklusnesnė. Nepaisant šios patirties, vis tiek mūsų prioritetu išlieka kelionės kartu su augintinėmis“, - pasakoja Daiva.
Pašnekovė „Purinos“ atstovams pasakoja, kad šunys jai ne tik gyvenimo, bet ir neatsiejama šeimos dalis. Ilgi pasivaikščiojimai, judėjimas, buvimas kartu su augintiniais Daivai padeda sveikiau ir aktyviau gyventi.
„Šuo – laisvalaikio praleidimo būdas, esame aktyvesni. Atsiradus aviganėms be didelių pastangų numečiau 7 kilogramus. Kai išeiname pasivaikščioti, kasdien nueiname kokius 6 kilometrus. Iš pradžių vos pareidavau namo, kojos medinės būdavo, o dabar labai lengvai įveikiu tokį atstumą. Juk išeiti vienai pasivaikščioti kaip ir nėra tikslo, juk per lietų tikrai neitum į lauką, o dabar judu bet kokiu oru. Toks gyvenimo būdas leidžia pamatyti gamtą. Pernai gėrėjausi žiema. Kokie gražūs miškai buvo! Tada pamatai ir pajauti pavasarį, vasarą vėl viskas kitaip atrodo. Šunys yra draugai, jie – šeimos nariai. Su jais gali net pasipykti, pasiginčyti“, - tvirtina pašnekovė.
Daivos meilės gyvūnams nesumažino net ir skaudžios patirtys. Moteris pasakoja, kad per gyvenimą yra tekę ne kartą svarstyti, ar sergantį gyvūną užmigdyti, ar dar yra bent menkiausia viltis, jog jis pasveiks. Pastaroji akistata su augintinio netektimi buvo ypač skaudi – ne vienus metus augintas ir slaugytas šuo sunkiai sirgo bei vaikščiojo, kartais nė negalėdavo pakilti iš guolio, vos turėdavo jėgų kartą per savaitę išeiti į lauką. Net tuo metu moteris žinojo, kol gyvūnas bus guvus ir kol bus nors mažiausia galimybė jam padėti, ji kartu su šeima jį slaugys iki paskutinės akimirkos.
„Aš nesuprantu, kaip žmonės gali išmesti gyvūnus. Šeimos nariai ir draugai suprato, kodėl slaugiau savo Berno zenenhundą, o ne tiesiog pasirinkau lengvesnį kelią – užmigdyti augintinį. Būdavo akimirkų, kai šuns kojos atsisakydavo, jis nebegalėdavo paeiti, bet matai jo akis – jos gyvos, neužgesusios, ten yra gyvybė. Kai nematai vilties, kai šuo kankinasi, kai jam skauda, kai nebėra jokio būdo jam padėti – reikia migdyti. O mūsų šuns akys buvo džiaugsmingos, jis visada vizgino uodegą, snukučio išraiška būdavo rami ir linksma. Taip, mūsų šuo nepaeidavo, bet buvo gyvas ir džiugus, kaip būtume galėję iš jo tai atimti?“ - mano Daiva.
Užsakymo nr.: PT_73544402