Kompanijos „Purina“ komanda šį kartą kalbina Lietuvos pajūryje, Palangoje, gyvenančią Silviją. Ji su vyru visada žinojo, kad namuose gyvens ne vienas augintinis. Paaugus dukroms Lukrecijai ir Justinai, namuose apsigyveno dvi katės – Micė ir Garfildas bei įspūdingos išvaizdos akita Artis.
„Pirmas mūsų šeimos šuo buvo rotveileris, kuris „išėjo“ sulaukęs 10 metų. Įsigiję savo namus ir šiek tiek paaugus mergaitėms parsivežėme šarpėjų veislės kalytę, kurią, deja, dėl ligos teko užmigdyti sulaukusią 7 metų. Išsiskyrimas buvo labai skausmingas. Po šio skaudaus įvykio jau buvome nutarę, kad daugiau augintinių nebeturėsime.“
Nepaisydama tokio sprendimo pora neatsisakė vieno iš savo pomėgių – lankytis netoliese vykstančiose parodose. Vienoje jų Silvija atkreipė dėmesį į šalia šeimininkės gulintį didžiulį labai gražų šunį. Moteriai šio šuns žvilgsnis pasirodė labai skvarbus ir ypatingas. Priėjusi susipažinti su šunimi ir jo šeimininke, pora netrukus sužinojo, kad tai amerikiečių akita.
„Toliau viskas vyko žaibiškai. Grįžę namo dar tą patį vakarą ieškojome informacijos apie šią veislę. Pirmiausia žavėjo išvaizda, bet nemažai skaitėme ir apie gerus charakterio bei būdo bruožus. O jau galutinai nuginklavo maži šuniukai, kurių važiavome apžiūrėti pas veisėją. Važiavome su mintimi tik pasižiūrėti, bet, pamatę Artį, jo palikti nebegalėjome.“
Akita kilusi iš Šiaurės Japonijoje esančios Akitos prefektūros. Legenda byloja, kad akita buvo išveistas kaip vieno japonų didiko dovana imperatoriui, kurio gyvenamą teritoriją puldavo meškos, su kuriomis buvo sunku kovoti. Didikas, siekdamas imperatoriaus palankumo, maišydamas vilkus, mastifus, japoniškus špicus ir dar keletą veislių, išveisė didžiulius šunis, panašius į meškas, kurias jie turėjo medžioti. Dovana taip patikusi imperatoriui, kad jis įsakė kiekvienam savo samurajui turėti po akitos šunį. Sakoma, kad net 500 metų akitos šunį galėjo auginti išskirtinai tik imperatoriaus samurajai.
„Akitos šunys iš tiesų primena samurajus. Jie bebaimiai, išskirtinai atsidavę šeimininkui, tylūs ir išmintingi. Buvo net tikima, kad miręs samurajus atgimsta akitos kailyje. 19 amžiuje buvo leista akitos šunis auginti jau ne tik imperatoriaus aplinkos žmonėms. Šie šunys taip gražiai elgėsi su vaikais, kad žvejų kaimeliuose tėvai palikdavo vaikus jiems saugoti, kol patys žvejodavo. Šuo prižiūrėdavo, kad vaikai neišeitų iš namų ir saugodavo juos nuo pašalinių.“
Akitos šuo net buvo paskelbtas gyvuoju Japonijos paminklu ir turtu. Tačiau, prasidėjus II pasauliniam karui, akitos veislė ir vėl atsidūrė ant išnykimo slenksčio. Dėl maisto trūkumo buvo draudžiama laikyti šunis. Daug jų buvo žudoma dėl maisto, kailiai naudojami rūbams. Vienintelis būdas šeimininkams išsaugoti savo augintinius buvo leisti jiems pabėgti į kalnus ir miškus. Amerikos karo veteranai pasakojo, kad okupavus Japoniją labai daug akitos šunų išeidavo iš miško, kareiviai juos jaukinosi ir vežėsi į Ameriką.
„Šios veislės šunų tikrai nemažai yra ir Lietuvoje. Tačiau mes net ir savo miestelyje vos ne kasdien susiduriame su nustebusiais žmonių žvilgsniais ir klausimais, kas tai per veislė. Manau, taip yra todėl, kad dauguma amerikiečių akitų gyvena sodybose, nuosavuose kiemuose ir mažai jų kasdien vaikšto miesto gatvėmis kaip mūsiškis. Mes gyvename kotedže, lyg ir galime paleisti šunį pasilakstyti kiemelyje, bet jam tiek tikrai neužtenka. Be to, šuniui reikalinga socializacija. Todėl kasdien mažiausiai du kartus einame pasivaikščioti. Daugelis sutiktų žmonių prašo leidimo paglostyti šunį, šnekina, pamatę mus pradeda šypsotis.“
„Turbūt vienintelis stereotipas, su kuriuo esame susidūrę, – tai net patyrusių dresuotojų nuomonė, kad akitos labai užsispyrę ir sunkiai dresuojami. Sutinku, kad jie labai tvirto charakterio ir prievarta pasiekti šio šuns paklusnumą gali būti labai sunku. Mes patys esame tik už teigiamą šuns skatinimą dresuojant, todėl tikrai nesunkiai pavyko išmokyti Artį pagrindinių komandų. Esame susidūrę su jo užsispyrimu, bet visada pavyksta jį įveikti švelnumu, skaniukais. O šuo tikrai ypač protingas, greitai suvokia, ko iš jo prašoma.“
Silvija „Purinos“ socialinio projekto „Gyvūnai – mūsų draugai“ komandai pasakoja, kad jos su vyru pomėgis lankytis parodose atsiradus Arčiui tapo hobiu ir šeimos laisvalaikio praleidimo forma. Pradžioje pora susidūrė su informacijos stygiumi, nebuvo aišku, kaip reikia dalyvauti parodose, kokie keliami reikalavimai, kokia speciali dresūra reikalinga, kokie pirminiai teisėjų įvertinimai būtini ir pan. Pirmojoje parodoje Silvija dalyvavo, kai Arčiui buvo daugiau nei metai. Pirmosiose parodose augintinis titulų nelaimėjo, bet buvo teigiamai įvertintas, šeimininkai sužinojo galimas perspektyvas. Būtent ši informacija „užkabino“ užsiimti šia veikla ir toliau.
„Buvo vasara, puikus laikas savaitgalius, kai vyksta šunų parodos, praleisti gamtoje su šeima. Apvažiavome visas parodas mūsų regione. Kuo toliau, tuo geriau sekėsi. Vasarai baigiantis Artis tapo Lietuvos jaunimo klasės čempionu. Parodos tapo galimybe aplankyti ne tik įvairius Lietuvos miestus, bet ir artimą užsienį. Aišku, keliauti niekas netrukdė, kol nevažiuodavome į parodas, bet būdavo sunkiau susiplanuoti maršrutą. Dažniausiai pasirinkdavome tiesiog pasyvų poilsį prie artimiausio ežero. Šunų parodomis dabar labai domisi ir jaunesnioji dukra, ji beveik visada važiuoja kartu.“
Silvija pasakoja, kad jų šeima iš tiesų labai daug laiko praleidžia kartu su šunimi, stengiasi, kad jis galėtų pramogauti ir leisti laiką kartu. Poros draugai mielai į svečius kviečia ne tik Silviją su vyru, bet ir Arčį, nes jis neatsiejama kompanijos dalis. Pradėjus dalyvauti parodose, atsirado naujų bičiulių ir draugų ratas, kurį vienija meilė šunims. Socialiniais tinklais nesunku palaikyti ryšį ir bendrauti su akitos augintojais kitose pasaulio šalyse, džiaugtis pasiekimais ir pergalėmis. Pasikeitęs gyvenimo būdas tapo kokybiškesnis ir turiningesnis.
„Mano patarimas būtų rinktis augintinį atsakingai. Jei nesvarbu, koks šuniukas, tiesiog priglausti vieną iš prieglaudos našlaitėlių. O jei norisi tam tikros veislės šuns, tokį įsigyti iš atsakingų veisėjų. Prieš tai, žinoma, gerai išstudijavus veislės ypatumus, įvertinus ne tik tokio šuns auginimo džiaugsmus, bet ir sunkumus.“
Užsakymo nr.: PT_73457044