Tyrimai parodė, kad įvairių gyvūnų agresyviame elgesyje svarbu tiek genetikos, tiek aplinkos veiksnių kompleksas, tačiau genetinis agresijos pagrindas vis dar labai menkai suvokiamas.
Šunų agresija – visiems šios rūšies atstovams bendras elgesys. Veislės standartas paprastai pasako, ar kokia nors agresija yra bendra veislei ir kokiu mastu toji agresija leidžiama. Atskiri šunys gali turėti didesnį ar mažesnį agresijos lygį, negu nurodyta veislės standarte.
Galima išskirti keletą šunų agresijos tipų: gynybinė arba baimės; skausmo arba baimės būti nubaustam; savininkiška; dominavimo; teritorinė; intraseksualinė (patino patinui ar kalės kalei); grobuoniška; tėvų (palikuonių gynimas). Vienam šuniui gali būti būdingi daugiau negu vienas agresijos tipai. Agresija, nukreipta į kitus šunis, neturėtų būti painiojama su agresija žmonėms.
Prie agresijos vystymosi prisideda nerimas, baimė arba fobija, tinkamo kontakto su kitais šunimis kritinės socializacijos laikotarpiu trūkumas, ankstyvas agresijos poveikis, trauminė patirtis, teritorinis elgesys, ligos, negalavimai, veisimas, netgi mityba, ir genetinis polinkis.
Svarbu ir šeimininko elgesys – agresyvių šunų savininkai bailesni, nedrausmingesni ir emociškai ne tokie stabilūs kaip neagresyvūs. Fizinės veiklos trūkumas nėra agresyvaus elgesio priežastis, nors fiziniai pratimai didina serotonino kiekį, kuris kompensuoja streso hormonų kiekį. Deja, iš tiesų daugelis agresyviai besielgiančių šunų gauna pakankamai fizinio krūvio.
Temperamento skirtumai tarp šunų priklauso nuo to, kokiems tikslams šie buvo sukurti. Aviganiai selektyviai veisti sutelkti dėmesį į avis ar galvijus, gebėti manipuliuoti jų elgesiu, sekti jų prižiūrėtojo komandas. Bandos ganymo elgesys kilęs iš grobuoniško elgesio, tačiau žudymo elgesys buvo selektyviai nuslopintas.
Terjerai yra energingi medžiotojai, trokštantys sudoroti mažus gyvūnus – jie naudoti medžioklėje, žiurkių pjudyme ir kovoms. Skalikai linkę grobį sekti pagal uoslę. Buldogai daugybę metų naudoti jaučių pjudymui – jie turėdavo tvirtai įsikibti į jaučio snukį ir laikytis. Dabar auginami kaip mieli raukšliukai kažkada šarpėjai buvo lieknesni ir garsėjo kaip „koviniai kinų šunys“.
Daugybė veislių jaučia stiprią antipatiją kitiems gyvūnams. Kunhaundas pašėls pamatęs meškėną, laika pyks ant meškos, fokshaundas nedvejodamas persekios lapę, kurtas vaikysis triušius, pitbulterjeras bus linkęs pjautis su kitais šunimis.
Dar ir šiomis dienomis kai kurie medžiokliniai šunys naudojami persekioti ir pjauti kojotams bei lapėms. Net kaip šeimos šuo pagarsėjęs biglis skirtas triušių persekiojimui. Tačiau ir greihaundas, ir kunhaundas, ir fokshoundas, ir biglis žinomi kaip itin draugiški su žmonėmis.
Kas gali lemti agresyvų elgesį
Agresyvų elgesį kontroliuoja daugybė grandinių, vykstančių smegenyse. Kaip parodė kačių, žiurkių ir beždžionių tyrimai, žinduolių pagumburis ir centrinė pilkoji medžiaga yra svarbiausios sritys, valdančios elgesio ir agresijos išraiškas.
Dažniausiai tyrimai daug dėmesio skiria neurotransmiteriams (jie perneša nervinius impulsus tarp nervinių ląstelių). Tai apima dopamino sistemas, kurios susijusios su dėmesiu ir motyvacija gauti atlygį bei norepinefriną (dar žinomą kaip noradrenalinas), kuris gali turėti įtakos tiek tiesioginiams, tiek netiesioginiams agresyviems atsakams.
Serotonino deficito teorija teigia, jog serotonino trūkumas sukelia impulsyvumą ir agresiją. Maži serotonino perdavimo lygiai paaiškina agresijos potenciją, impulsyvumą, ir gali lemti kitų neurocheminių sistemų sąveiką. Vazopresinas ir oksitocinas taip pat prisideda prie agresijos reguliavimo.
Vazopresinas itin susijęs su patinų socialiu elgesiu, kuriam priklauso ir agresija, o oksitocinas gali reguliuoti santykius su palikuonimis ir dalyvauti apsauginėje agresijoje. Su vyriška lytimi ir kūno sudėjimu labai susijęs steroidinis hormonas testosteronas. Tyrimai su gyvūnais nurodė ryšį tarp agresijos ir testosterono kiekio, pvz., graužikams įšvirkštas testosteronas padidina jų agresyvumo lygį.
Lytiniai hormonai agresiją reguliuoja veisimosi metu, tačiau nelytiniai hormonai tai atlieka kitais laikotarpiais. Dihidroepiandrosteronas DHEA yra labiausiai paplitęs androgeninis hormonas. Atrodo, jis padeda išlaikyti teritorinį elgesį tada, kai lytinės liaukos išskiria mažiau testosterono.
Antinksčių žievės gaminami steroidiniai hormonai gliukokortikoidai taip pat svarbūs agresijos reguliavime. Kortikosterono injekcijos suaugusioms žiurkėms sukelia agresyvų elgesį, gaunant šio hormono nuolat jos tampa neįprastai agresyvios. Gliukokortikoidai agresijos vystymąsi veikia ir socialiniuose santykiuose – pelės, turinčios mažiau kortikosterono, rečiau dominuoja.
Agresijos genetika
Žinome, kad gyvūnų elgesys būna paveldėtas (genai) ir išugdytas (išmoktas). Genai lemia apie 20–30 proc. šuns elgesio. Genetika vaidina tam tikrą vaidmenį tokiuose dalykuose kaip “veislės elgesys”, tačiau net ir konkrečios veislės individai gali skirtis. Asmenys, dirbantys su elgesio problemų turinčiais šunimis, teigia, kad tik mažiau kaip 2 proc. jų yra pavojingi iš prigimties ir tai visai nesusiję su veisle. Kaip mokymo metodas naudojamas šuns skriaudimas dažniausiai sukelia nerimą, baimę ir agresiją.
Praeityje genetinių veiksnių, darančių įtaką agresijos pasireiškimui, ieškota chromosomų sutrikimuose. Dabar agresija tiriama trimis pagrindiniais eksperimentiniais būdais, kurie gali padėti suprasti, kiek elgesiui svarbi genetika.
Paveldimumo tyrimai daugiausia dėmesio kreipia į tai, ar tam tikras bruožas (agresija) yra paveldimas ir kaip palikuonys jį paveldi iš tėvų. Mechanizmo eksperimentų metu siekia nustatyti biologinius mechanizmus, kurie gali sukelti tam tikrų genų įtaką tokiam elgesiui kaip agresija. Genetinio elgesio koreliacijos tyrimai naudoja mokslinius duomenis ir bando juos susieti su realiu elgesiu.
Tyrimai su šunimis
Agresiją sukeliančių genų medžioklė – sunkus ir sudėtingas reikalas. Galima pasirinkti pvz., serotoniną, ir bandyti nustatyti genetinius skirtumus tarp agresyvių ir neagresyvių šunų. Tačiau tie skirtumai gali būti dėl įvairių priežasčių – gal dėl geno, kontroliuojančio neurotransmiterių sintezę, o gal geno, kuris veikia neurotransmiterius inaktyvuojančius fermentus, o gal koks nors genas veikia kitus genus. Tad nekeista, jog kol kas dauguma tyrimų atrodo kaip kapstymasis šieno kupetoje beieškant adatos.
Teigti, kad egzistuoja kokia nors itin agresyvi šunų veislė, įrodyti sunku – ar net neįmanoma. Nėra tokio dalyko kaip „vidutinis genas“. Veislė (lyginant su šeimininko įtaka) turi labai mažai ką bendro su agresyviu suaugusio šuns elgesiu. Tai rodo Kordobos universitete atliktas tyrimas, apimantis ir tradiciškai agresyviomis iš prigimties laikomas veisles.
Pagrindiniais agresiją sukeliančiais veiksniais įvardinti tokie dalykai: pirmasis šuo jo savininko gyvenime, paklusnumo nemokintas šuo, šuns lepinimas, fizinių bausmių nenaudojimas kai to reikia, neapgalvotas šuns įsigijimas, kalės sterilizacija, nuolat ėdalo pilnas šuns dubenėlis, per mažas laiko skyrimas šuniui bei per trumpi pasivaikščiojimai.
Vienas iš pirmų elgesio genetikos tyrimų galėtų būti prieš 30 metų atliktas Dmitrijaus Beliajevo ir Liudmilos Trut eksperimentas su lapėmis. Veisimui jie atrinkdavo ramias lapes. Jos laikui bėgant tapo malonios iš prigimties, be to, įgavo dėmes, nulėpusias ausis ir riestas uodegas.
2006 m. buvo atliktas auksaspalvių retriverių serotogeninių genų ryšio su agresyviu elgesiu vertinimas. Pagal veislės standartą retriveriai – draugiški žmonėms, tačiau atsirado pranešimų apie ypač agresyviai besielgiančius veislės atstovus. Tyrimas pradėtas todėl, kad nuspręsta, jog kai kuriems retriveriams būdingas agresyvus elgesys, kuris gali būti paveldimas. Teorija buvo tokia, kad viename iš auksaspalvių retriverių genų, reguliuojančių signalų perdavimą smegenyse, įvyko mutacija.
Genetikai iš San Francisko dirba su šunų elgsenos genetikos projektu. Bandoma išsiaiškinti, ar paveldimumas lemia su nerimu susijusį elgesį. Tikimasi nustatyti genetinius žymenis, galinčius lemti šunų su tam tikromis elgesio savybės atsiradimą. Remiamasi prielaida, kad labai agresyvūs šunys kenčia nuo nerimo.
Tyrėjų teigimu, šis agresijos tipas pastebimas tarp visų šunų veislių atstovų, o nustačius genetinius tokio polinkio žymenis, galima būtų spręsti pačią problemą – skirti specialų mokymą, tinkamai auginti šuniukus, iš veisimo šalinti pernelyg agresyvius individus. Tyrėjai tikisi, kad taip bus galima pašalinti neigiamą stigmą, siejamą su kai kuriomis veislėmis.
Kalbant apie anglų springerpanielius, Kornvelio universiteto veterinarės ir gyvūnų elgesio specialistės Katherine Houpt teigimu, nors veisėjai ir augintojai gal ir nenorėtų to girdėti, didelė dalis šios veislės šunų yra kandę žmonėms (2005 m. Reisner su kolegomis tyrė šiuos šunimis, tyrimo duomenimis, 65 proc. jų kando pažįstamiems asmenims).
Ji drauge su kitais mokslininkais tikisi atskleisti šios agresijos priežastis. Tiriant agresyvesnius šunis laboratorijoje aptikta, kad jiems būdingi žemesni neurmediatorių serotonino ir dopamino lygiai. Kalbant apie anglų springerspanielių atvejį, panaši problema buvo ir tarp zenenhundų, tačiau veisėjai ją aktyviai bando spręsti.
Anglų kokerspanieliai turi agresijos sindromą, panašų į anglų springerpanielių. Anglų kokerspanielių augintojai ir veisėjai pastebėjo, kad, nors dauguma veislės atstovų pasižymi geru elgesiu, kai kurie atskiri individai gali elgtis urgzti ir kandžiotis. Pastebėta, kad agresija labiau susijusi su kai kuriomis linijomis, kas gali rodyti jos genetinę kilmę.
Ankstesni tyrimai pranešė, kad dažniau agresyviai elgiasi vienspalviai (ypač rudi) anglų kokerspanieliai, tačiau gali būti ir taip, kad vienspalviams šunims skiriant daugiau dėmesio, jų savininkai aktyviau kreipiasi į veterinarus bei elgesio specialistus. Tiriant genus, aptikta skirtumų tam tikruose smegenų neuromediatoriams svarbiuose genuose.
Hart ir Miller 1985 m. apklausė 48 veterinarus bei 48 paklusnumo teisėjus apie 56 šunų veislių savybes. Tam tikros charakteristikos atitinkamoms veislėms buvo labai būdingos, pvz., biglius sunku dresuoti, jie prastai saugo namus, dažnai loja, linkę dominuoti prieš šeimininką, vokiečių aviganiai lengvai dresuojami, tačiau destruktyvūs ir gali dominuoti prieš savininką, auksaspalviai retriveriai žaismingi, lengvai dresuojami ir neagresyvūs šunys. Polinkis kąsti vaikams susietas ne su agresija, o su reaktyvumu. Nustatyta ir tai, kad kalės lengviau dresuojamos, o patinai agresyvesni.
Žinoma, yra tikimybė, kad dėl nevaldomo veisimo ir veisėjų neatsakomybės pasaulį kartas nuo karto išvysta agresyvesni individai, kas, kaip žinia, pasitaiko visose veislėse. Tokiu atveju pačios veislės viduje atliekamas tyrimas, kurio metu būtų lyginami agresyvūs ir taikiai besielgiantys gyvūnai, gal padėtų išknisti kokius nors „agresijos genus“ – nors daug paprasčiau būtų tiesiog nenaudoti veisime piktai besielgiančių šunų.
Verta priminti ir tai, kad su retriveriais toks tyrimas nepavyko (matyt adata šieno kupetoje ieškota ne toje vietoje), o kitų veislių analizavimai taip pat iš esmės dar tik „kelyje“.