Ką tai rodo? Tai rodo labai žemą mūsų nacionalinės kinologijos lygį arba visišką jo nebuvimą. Nors puikiai žinau, jog mane, kaip šunų mylėtoją ir kovotoją už keturkojų teises, pasmerks ir prakeiks didžioji dalis dresuotojų, sakau jiems atvirai – metas mokytis!
Nesąmonė! Prieštarauti ims šimtai dresuotojų, kurių mokyklėlių mirgu margu interneto vartyklėse. Žioplys, nusišneka! Piktinsis tūkstančiai šunų paklusnumo aikšteles lankančių keturkojų savininkų.
O aš sakau atvirai: jei dresuotojas ima iš jūsų pinigus už dresūrą, reikalaukite iš jo dresūros mokyklos baigimo diplomo arba liudijimų apie pasiekimus tarptautinėse varžybose. Nes tik tai yra įrodymas, kad mokytojas turi praktinių žinių dresūroje, kažką sugeba ir tai įrodo jo pasiekimai aikštelėse.
Deja, nuopelnais tarptautiniuose vandenyse mūsų šalyje negali pasigirti beveik niekas. Tikriausiai, niekas.
Kodėl? Todėl kad iki šiol Lietuvos dresūra vis dar sovietinio lygmens. Šunys aikštelėse mušami, smaugiami, ujami, tąsomi, erzinami ir kitaip prievartaujami paklusnumo. Bet juk tai veikia! Šunys klauso! Girdžiu oponuojančių chorą. Taip – šunys klauso. Bet iš baimės. Nustojus juos smaugti, tampyti ir smurtauti, keturkojai dažnai nustoja klausyti žmogaus, kurio bijo.
Būsiu blogas pranašas, bet drįsiu tvirtinti, kad Lietuvos dresuotojai, treneriai, kinologai į tarptautines varžybas nevyksta būtent dėl to, kad bijo pasirodyt prasčiausiai iš visų arba būti diskvalifikuoti. O tai reikštų atsisveikinimą su titulais, išskirtine padėtimi Lietuvoje. Greičiausiai mūsų kinologų šunys, apdovanoti visais įmanomais lietuviškos provincijos diplomais ir titulais, Europos aišktelėse būtų beviltiški!
Situacija, kuomet po ilgų dresūros pamokų, šuo visiškai neklausė, buvo nutikusi man asmeniškai. Tris metus vargau su „nevaldomu dobermanu“, kuris neklausė, šiepė dantis į šeimininką. Labai garsus dresuotojas, jei ne pats garsiausias, patarė tampyti šunį po aikštelę, kaip skudurą smaugiant, kad jis, iš baimės numirti, imtų eit šalia. Vėliau savo keturkojį draugą baudžiau griežtais dygliuotais antkakliais, tampiau smaugiama grandinėle, „koriau“ ir naudojau kitą (beje, Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės įstatymu) uždraustą smurtą. Šventai tikėjau patyrusiais dresuotojais. O pastarieji kraipė galvas, teigdami, jog reikia labai daug kartų lankyti aikštelę (mokėti ir mokėti pinigus), kad šuo pagaliau kada nors išmoktų komandas ir taptų socializuotas.
Tris metus šitaip kankinau šunį, kurį daugelis dresuotojų laikė beviltišku. Vaikščiojau tik su dygliuotu pavadžiu. Tačiau netrukus prasidėjo bėdos: viduriavimas, spuogai, lankymasis pas medikus, nuolatiniai, sudėtingi gydymai antibiotikais. Kuo daugiau dresūros – tuo prastesnė šuns sveikata.
„Su tokiu monstru reikia griežtai", – sutartinai patarinėjo beraščiai specialistai. Ir aš jų klausiau: ne, negalima, ką darai, baik!!! Šias ir kitas psichinio spaudimo komandas naudojau šuns paklusnumui įtvirtinti. Supančiotas, pažabotas, spygliais nuramdytas, nubaustas, nuleidęs galvą šuo... pagaliau pakluso.
Tačiau kartą ryžausi dalyvauti italo, NATO karo lakūno, politikos mokslų daktaro seminare. Šuo į aikštelę išėjo, be abejo, su dygliuotu antkakliu. Svečias paklausė, ar šuo dresuotas. Atsakiau, kad dresuotas ir net labai, nes dresavau du su puse metų. Moka visas komandas. „Nuimk dygliuotą antkaklį. Su tokiais mes nedirbsime“, - liepė jis. Nuėmiau. Šimtus kartų aištelėse treniruotas šuo, kurio paklusnumui išmesti šimtai, o gal tūkstančiai eurų, kaip mat apsisuko ir nuspūdino į miškelį... Rėkiau, šaukiau iš pasiutimo: „Pas mane, ateik čia!!!” Ir kitas komandas – viskas veltui... Netrukus išgirdau diagnozę, po kurios apsiverkiau: „ Tarp šuns ir šeimininko nėra jokio kontakto. Viską reikia pradėti nuo nulio.“
Teko pradėt. Sukandus dantis, klausantis patarimų, bendraujant su šunimi, ieškant tarpusavio ryšio supratimo. Teko pirmiausia kontroliuoti save, liautis koneveikti šunį ir išbraukti iš žodyno žodžius: „Ne, negalima, ką darai, gausi lupti.“
Ir ką jūs manot? Šuns ligos liovėsi per savaitę. Po mėnesio atsitiesė galva, suspindo akys. Kai ėmiau džiaugtis jo gerais darbais, jis panoro įsiteikti šeimininkui, kad gautų dar daugiau pagyrimų. Ir tik po kurio laiko prisiminiau italo trenerio žodžius, kad šuo klauso šeimininko, kai abu yra komanda, kai šeimininkas yra autoritetas, kuriam nepaklusus, baigiasi ir maistas, ir žaidimai, ir pagyrimai. Ir kas svarbiausia, ši būsena pagrįsta ne skatinimu maistu, bet tam tikra chemine reakcija, kuriai esant gaminasi laimės hormonas – endorfinas, panašiai, kaip Pavlovo refleksui - seilės. Ši būsena – tai narkotikas, kurio šuo nori dar ir dar. Todėl darys viską, ko nori šeimininkas. Nes tada bus labai gera abiems. Principas paprastas – pozityvus bendravimas.
Naudodamos tokią metodiką Europos dresūros mokyklos dirba jau seniai. Ir tai nevadinama pozityvia dresūra. Tai tiesiog dresūra. Ji atsirado daug dirbant, mokantis, treniruojant šunis, dalijantis patirtimi. Profesionalių dresuotojų mokyklų Europoje yra ne viena. Mokslas kainuoja apie 16 000 dolerių, trunka ketverius - penkerius metus. Būsimas dresuotojas turi dirbti registruotas valandas (stebint specialistams) su šunimis, įgyti veterinarijos žinių, šunų psichologijos pagrindus. Kai kuriose mokyklose, norint laikyti stojamuosius egzaminus, būtinas aukštasis išsilavinimas. Natūralu – juk dresuotojui, norint dirbti su žmonėmis ir teisingai bei moksliškai pagrįstai klientams išaiškinti šunų fiziologiją bei žmonių santykius, reikalingas ne tik profesinis išsilavinimas, bet ir erudicija (nakalbant apie mokėjimą bendrauti).
Todėl kartą teko raudonuoti, kuomet Lietuvos jėgos struktūrų atstovai savo šunis į aikštelę išvedė, pareikalavę paslėpti vaikus ir kitus šunis. Šie šunys neva mokomi ieškoti sprogmenų ir narkotikų. „Kam švaistote pinigus. Šunys - niekam tikę. Kaip jie gali dirbti oro uostuose, mieste, kur pilna vaikų ir kitų šunų? Jie turi nematyt nieko. Tik vykdyt užduotį. Kas tau užminuotame oro uoste paslėps vaikus?!“ – stebėjosi svečias iš Italijos.
Kuomet apie tai kalba žmogus, dalyvavęs karo misijose su šunimis išminuojant sprogmenis, supranti, kad tai – ne tušti žodžiai. Jo šunys iš tiesų randa sprogmenis, iš tiesų dalyvauja varžybose, iš tiesų jas laimi.
Tad ko vertas dresuotojas, jei jo šuo neklauso realioje situacijoje ir nesugeba gerai pasirodyti tarptautinėse varžybose? Kodėl būtent tarptautinėse? Todėl: pas ką mes vedame treniruotis vaikus krepšinio: pas Sabonį, Marčiulionį, Kuzminską ar vietinės reikšmės krepšininką, kuris pataiko į krepšį savo mėgėjiškoje kiemo žaidimo aikštelėje? Mes renkamės profesionalą. Profesionalą renkamės taisydami dantis, remontuodami automobilį, skrisdami lėktuvu. Jei už šturvalo savamokslis – devyniasdešimt devyni procentai, kad ištikši vos atsiplėšęs nuo žemės. Tas pats liečia ir dresuotojus. Nes mėgėjo ruošiamas šuo - pavojingas aplinkiniams, šeimininkui, netinkamas varžybose.
Teisybės dėlei, būtina pripažinti, kad Lietuvoje jau yra vienas kitas pozityvios dresūros šalininkas, dirbantis pagal Vakarų Europos dresūros principus, rengiantis tarptautinius seminarus. Tačiau ar visa kinologija išsiverš iš klampios sovietinės pelkės, parodys ateitis.
Būtent tam ir skirtas šis straipsnis, kuris, tikiuosi įsiutins (gerąja prasme) nors vieną – kitą kinologą, kuris pasišaus įrodyti, kad gali atstovauti Lietuvą tarptautinėse varžybose. Štai tuomet žmogus, savo pavyzdžiu įrodęs, jog sugeba susitvarkyti su užduotimis, pasiekti laimėjimų ir būti pripažintas ne tik savo kaime, turės teisę sakyti: „Aš dresuotojas, aš figurantas, aš teisėjas.“