„Baira mūsų gyvenime atsirado prieš 6 metus. Visada norėjau aktyvaus ir stipraus šuns, bet mano tėvai buvo apie tokias veisles prisiklausę nebūtų istorijų, tad visada augindavome ramesnius, lėtesnius šunis. Tik suaugusi gana spontaniškai vieną dieną nusipirkau šią mišrūnę. Įsigijusi šunį aš, kaip jauna mama, pradėjau susirašinėti forumuose, domėtis, kuo maitina, kaip prižiūri tokius šunis ir panašiai. Atsirado bendraminčių, ėmėme susitikinėti su kitais šunimis, juos kartu vedžiotis. Vieną dieną kažkas iš mūsų būrio paminėjo šunų sportą“, – pasakoja Austėja.
Kaip pasakoja moteris, iš pradžių su šunimi varžybose dalyvavo tik norėdama smagiai praleisti laiką.
„Mes pradėjome dalyvauti varžybose beveik nuo pat pradžių, kai tik Lietuvoje jos prasidėjo, praleidome gal tik vienerias varžybas. Iš pradžių viskas buvo primityvu, nes niekas nieko nežinojo, trūko žinių, kaip tinkamai tai daryti. Tuo metu padarėme daug klaidų, kurias dabar sunku atitaisyti. Nepaisant to, po truputį augome, įsigijome geras petnešas, susidarėme treniruočių programas. Su Baira pirmus 1–2 metus buvome pradedančiųjų grupėje, rimtai nežiūrėjome į varžybas. Varžybose dalyvavome tik dėl smagaus laiko praleidimo. Bet kai Lietuvoje ėmė populiarėti šunų sportas, pradėjome savo lygį kelti, dar labiau tobulėti.“
Ilgos treniruotės varžyboms prasidėjo įsigijus visą reikalingą įrangą.
„Atrodė, kad daug kas į mus rimtai nežiūri, mes bandėme pataisyti situaciją: nusipirkome grandinių, sveriančių 6, 8, 10, 18 kg. Pasikabinome karutį garaže, prisivežėme plytų ir prasidėjo ilgos varginančios treniruotės.“
„Treniruojamės ir namuose. Esame įsirengę garažą, kuriame yra visas reikalingas inventorius. Treniruočių metu šuo netraukia tokių pat svorių kaip per varžybas. Treniruotėms naudojame karutį, tokį kaip darže tik su beveik nuleistomis padangomis, kad būtų sunkiau traukti. Ant viršaus dedame plytas. Viena plyta – 5 kg. Sudedame apie 45. Toks traukimas yra daug sunkesnis, nes karučio ratuose mažai oro. Kiekvieną kartą, kai šuo nutempia karutį į vieną pusę, aš pati tą karutį parstumiu atgal. Šunys į priekį nustumia kokius 4–5 kartus greičiau nei aš.“
Kaip pasakoja Austėja, jau debiutinėse varžybose Baira užėmė pirmąją vietą.
„Šuo tempia savo noru dėl azarto, reflekso. Iš pradžių aš Bairos niekaip papildomai neskatinau tempti svorių, ji tai darė tik iš savo užsidegimo. Pirmose varžybose, kuriose debiutavo, Baira užėmė pirmą vietą, aplenkė visus šunis, kurie galbūt buvo labiau patyrę, perspektyvesni. Tada pritrūko vos 200 kilogramų, kad laimėtume papildomą daugiausia ištempusios patelės titulą. Tą kartą ištempėme 2,7 tonos.“
„Dar po to du kartus buvome Lenkijoje, buvo didelis azartas, sekėsi puikiai, laimėjome 2 vietą. Ten nutempėme 1,9 t. Buvo galimi 7 tempimai, jei būtume galėję dar kartą tempti, kas žino, kaip ten būtų pasisekę, galbūt rezultatas būtų buvęs dar geresnis.“
„Deja, galiausiai Baira susirgo vėžiu, mes ją keletą kartų operavome. Po pirmos operacijos metus nesportavome. Tuo metu jau turėjome mišrūną Gizmo, tad su juo daugiau ir užsiėmėme. Antros operacijos pasekmė – ji nebeturi keturių spenelių, bet tai netrukdo toliau sportuoti, dabar vėl grįžome į varžybas, jai puikiai sekasi.“
Antrasis Austėjos šuo Gizmo taip pat talentingas – Europos čempionate užėmė pirmąją vietą.
„Nors Gizmo dar labai jaunas ir tik pradėjęs savo sportinę karjerą, panašu, kad po kurio laiko bus vienas perspektyviausių sportinių šunų Lietuvoje. Lietuvos čempionate jis užėmė 2 vietą. Europos čempionate – 1 vietą, nutempęs 3,3 tonos.“
„Karučiai, kuriuos tempia šuo, būna ant specialių bėgių. Sunkiausias momentas šuniui yra pajudėjimas iš vietos, o po to įsibėgėjęs šuo jau beveik nebejaučia to svorio. Baira turi techniką: susikaupia, nulenkia galvą, prisispaudžia prie žemės ir nesustodama juda į priekį, nė nežiūri į mane. Gizmo technika keista : jis išmuša iš vietos karutį savo judesiais ir tik tada pradeda eiti.“
Kiekvienas šeimininkas su augintiniu prieš varžybas turi savo ritualų, kurie padeda šuniui nusiteikti, nukreipia dėmesį, palengvina jaudulį. Austėja savo šunis masažuoja, su jais kalba. Kiti – laksto, žaidžia, liepia kasti duobes ir pan.
Šunų sportas neatsiejamas nuo kritikos. Dalis žmonių nesupranta, kodėl šuniui reikalingos tokios apkrovos, kiti vertina kaip šunų kankinimą ar išnaudojimą.
„Natūralu sulaukti kritikos. Lietuvių mentalitetas ir suvokimas apie šunis yra labai siauras – šuo vis dar pririšamas prie būdos ar visą laiką praleidžia voljere. Tokio elgesio kitose šalyse nebepamatysi. Kartais net treniruočių metu žmonės bando iškviesti policiją, kai pamato šunis, tampančius padangas ar grandines. Pasisekė, kad dabar jau mūsų apylinkėse mus gerai žino, sustoja pakalbinti ar kąsnį šunims duoti, tad tokių incidentų kur kas mažiau.“
„Viena vertus, lietuviai per daug sužmogina šunį – būna nutukusių, vos paeinančių, tik ant sofos gulinčių šunų. Tai juk irgi nėra gerai. Kiti – augina prie būdų, maitina atliekomis. Aš auginu savo šunis per vidurį – jie nėra sužmoginti, lovoje jie su manimi nemiega, iš vieno dubens maisto mes nevalgome ir prie stalo jie nesėdi, tačiau aš juos labai prižiūriu. Pavyzdžiui, jų maisto racionas yra labai platus. Manau, kad vidutinis Lietuvos gyventojas nevalgo taip, kaip mano šunys.“
Moteris taip pat augina ketverių metų dukrą Atėnę, kuri su šiais stipriais šunimis bendrauja drąsiai ir draugiškai. „Atėnė irgi labai įsitraukusi į šią mūsų veiklą. Visi juokiamės, kad ji yra augantis šunininkas. Į varžybas kol kas nesivežu, bet treniruotėse dalyvauja, žino, kaip viską daryti, kokias komandas duoti.“
„Aš neauginčiau šuns, su kuriuo bijočiau palikti vaiką. Niekada nesuku sau galvos, jei einu pjauti žolės, o vaikas lieka su šunimis. Žinoma, tai yra nuoseklus ir ilgas darbas, turi atsakyti už savo šunį. Aš žinau, kaip ir kokioje situacijose, kurių gali įvykti namuose, jie reaguos. Jie yra labiau pakantūs skausmui nei kiti šunys – jie nepyksta, pavyzdžiui, kai Atėnė sugalvoja juos pašukuoti. Jie net nereaguoja, jiems vienodai.“
„Pastebiu, kad mano šunys iš tolo atpažįsta vaikus ir juos myli. Bet tai nėra savaime suprantamas dalykas, labiau tai vertinu kaip įdėtų pastangų rezultatą. Mano taktika yra tokia – neleisti šuniui gintis pačiam, jei jį skriaudžia. Pavyzdžiui, jei šuo pradeda pykti ant vaiko ir jį bando pagąsdinti, negalima sakyti nei vaikui, nei šuniui: „Ot gerai, žinosi, kad negalima lįsti.“ Tu, kaip šeimininkas, turi nuspėti, kada priartėjama prie tos ribos, kai šuo susierzina, ir nedelsdamas tą veiksmą nutraukti. Šuo turi žinoti, kad bet kokioje situacijoje šeimininkas sprendžia problemą, o ne jis pats.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.