„Gyvūnų poreikis buvo nuo vaikystės. Tada augau daugiabutyje ir pažinojau absoliučiai visus miesto katinus ir šunis iš snukučių: žinojau jų vardus, istorijas, kas kur gyvena. Pinigus, kuriuos gaudavau ledams, išleisdavau gyvūnų šėrimui. Vėliau, kai pradėjo kurtis savanoriškos globos organizacijos, visiškai natūraliai prisijungiau prie jų veiklos", - pasakojo moteris.
Moters priglaustų šunų istorijos neretam atima amą, nors pažvelgus į kieme dūkstančius augintinius sunku patikėti, kad guvūs keturkojai išgyveno tikrą pragarą.
„Koksas irgi yra iš prieglaudos. Jis labai įžymus šuo, nes į prieglaudą buvo patekęs labai daug kartų. Tokio tipo šunų, kurie sugeba patekti daug kartų į karantinavimo tarnybą ir išgyventi gatvėje, pasitaiko labai retai. Jam buvo nukirptos ausys, tad gyvenant gatvėje, kur snigo, lijo, ausų uždegimas buvo klaikus. Ausys savo apsauginės funkcijos jau neatliko", - kalbėjo pašnekovė.
„Patekęs pas mane priaugo septynis kilogramus, bet antsvorio tikrai neturi. Uždegimas buvo išplitęs iki vidinės ausies, jis vaikščiojo persisukęs. Aš jį pasiėmiau gydyti. Jis mūsų namuose jau ketveri metai. Ausys reikalauja papildomos priežiūros, chirurginiu būdu buvo formuota dirbtinė landa, bet viskas yra gerai – jis sportuoja ir džiaugiasi gyvenimu. Koksas – mano kačiukų auklė. Kai prasideda mažų išmestų kačiukų sezonas, jis juos prausia, masažuoja, laižo, padeda auginti. Jau nesuskaičiuočiau, kiek kačiukų yra užauginęs", - dėstė Ugnė.
„Bobas – pririštas, nes yra senas ir aklas. Bet, nepaisant to, jis labai sėkmingai randa išėjimą iš kiemo. Mes jį radome miškuose, Kazlų Rūdoje, praėjusį rudenį. Ant kaklo tebuvo vielutės galiukas, tad mes jį pasiėmėme nukaršinti. Panašaus tipo šuo į Koksą iš tos pačios prieglaudos gyvena voljere. Jis labai aktyvus šuo, žmonės su juo nesusitvarkydavo, jam reikėdavo daugiau iškrovos negu pasiėmę žmonės galėjo jam duoti. Tad galiausiai liko pas mane", - apie savo augintinį pasakojo moteris.
„Dar yra Meška. Žmonės įsigijo šuniuką turguje be dokumentų, manydami, kad jis kilmingas. Augindami pamatė, kad nekilmingas, nutrenkė seneliui į kaimą. Jis jį mylėjo, bet galiausiai senelis mirė. Šunį norėjo pririšti, kad fermas saugotų, bet jis tokiomis sąlygomis būtų neišgyvenęs. Tad aš jį praėjusiais metais pasiėmiau, metus dirbau su jo baimėmis, kurių jis vis dar turi. Jam labai trūksta socializavimosi patirties", - aiškino kaunietė.
„Jei nebūčiau pasiėmusi tų šunų, greičiausiai niekas ir nebūtų jų paėmę. Koksas būtų kritęs nuo ligos, kito seno ir aklo nebūtų niekas ėmę, Mešką bandžiau dovanoti, bet nesulaukiau nė vieno skambučio", - tikino moteris.
Vienintelė kilminga namuose dovanota čihuahua veislės kalytė Zara. Visas būrys šunų sutaria puikiai, dūksta kaip prisukti. Ugnės pasiteiravę apie priglaustų šunų psichiką ir patirtas traumas, sužinome, kad ji labai kritiškai vertina žmonių polinkį „diagnozuoti“ psichines ligas.
„Kiekvieno psichika yra individuali. Dėl klijuojamos etiketės, kad gyvūno psichika suluošinta, tai aš ginčyčiausi. Man kyla paprasčiausių klausimų: kokia yra žmogaus kompetencija, pagal kokius kriterijus, testus, standartus jis nustato psichikos pažeidimą, kaip tarpusavyje palyginti, nes pasitaiko šunų, kurie turi agresijos problemų dėl patirto gyvenimo. Tokiu atveju su juo užtenka pusę metų padirbti. Kitas šuo neturi agresijos, bet turi baimę, su juo tenka dirbti pusantrų metų. Tai kurio šuns psichika sužalota labiau ir kuo remiantis tai įvertinti? Jeigu su šuniu dirbi ir nepasiteisina metodai, galima galvoti apie sužalotą psichiką, nepataisomas traumas. Jeigu šuo turi tik elgesio problemų, tai nėra psichikos problema", - sakė Ugnė.
Ugnės priglausti šunys ne tik džiaugiasi geru gyvenimu, bet ir padeda moteriai ugdyti sūnų Audrių: „Mano sūnus tarp gyvūnų augo visą gyvenimą. Jis serga gana reta genetine medžiagų apykaitos liga, sutrikimu. Kai jam buvo metai, jis buvo visiškai paralyžiuotas, pusę metų buvo komos būsenos. Po to jis visko mokėsi iš naujo su šunimis: mesti kamuoliuką, įsikibus į šunį atsistoti.“
„Dodis yra mano pagrindinis šuo vykdant kaniterapiją. Jis paimtas iš prieglaudos, į kurią pateko du šuneliai iš vienų namų. Kai aš atvykau, tuo metu buvo labai šalta, prieglaudoje – taip pat, lapkričio mėnuo. Jie ten būtų sušalę. Jį aš pasiėmiau tikėdamasi surasti naujus namus, bet pasilikau sau.“
Dodis motyvuoja Audrių daryti vienus ar kitus dalykus. Pavyzdžiui, jam reikia daryti mankštą, tai jau yra ritualas – kas vakarą einame iki parduotuvės, kur yra laipteliai, kelis kartus užlipame ir nulipame, grįžtame atgal ir tai jau yra reabilitacija, tas krūvis, kuris yra reikalingas kasdien. Esmė ta, kad jį patį išsivesti yra sunku, bet vesti šunį jis jau nori pats. Taip pat jis mielai atkartoja judesius, kuriuos pirmiausia parodo šuo", - kalbėjo pašnekovė.
„Vieną kartą su sūnumi atsigulėme į ligoninę: pasikeitus aplinkai, vaikas sustresavo ir atsisakė valgyti bei gerti. Tada tiesiog visiškai juokais vaikui pasakiau komandą „balsas“, vaikas sulojo – jis mėgsta tą garsą imituoti, jam patinka, kai pagal šią komandą suloja mūsų šunys. Kai išgirsta lojimą, Audrius žino, kad šuo gauna kąsnelį už tai, vadinasi, jis gavo šaukštą košės. Tada vėl buvo komanda, už kurią jis gavo šaukštą košės. Taip suvalgėme visą lėkštę. Sesutės labai keistai žiūrėjo į šį procesą, bet tai padėjo pamaitinti vaiką, „išvesti“ iš stresinės situacijos, ir tai yra svarbiausia", - aiškino moteris.
Ugnės namuose taip pat gyvena kačių, dvi iš jų yra prijaukintos ir noriai bendrauja su Audriumi. „Esame išgelbėję kačiuką, kuriam tuoj bus treji metai. Draugė sakė, kad jis kaip „gyva šiukšlytė“. Jis jau buvo aklas, akys buvo išpūliavusios, purvinas. Jis ėjo plentu, mes sustojome jo pasiimti, nes maniau, kad jis mirs. Bet katinas išgyveno ir Audrius yra geriausias jo draugas. Kai važiuojame į parduotuvę, sūnus reikalauja pirmiausia nupirkti katinui ėsti. Grįžęs, net nenusiavęs batų, jis puola jo šerti. Jo santykis su gyvūnais yra svarbus, nes jie daug ko išmoko.“
Moteris pasakoja, kad dažniausiai jos veikla sulaukia gerų atsiliepimų, o į kritiką ji nereaguoja: „Būna tokių, kurie klausia, kam man tas vargas, nes gyvūnų kartais būna ir apie 20, kai prasideda jauniklių sezonas. Bet iš tikrųjų svarbiausia, kad aš žinau, kodėl tai darau. Aš matau teigiamą poveikį savo sūnui. Su kiekvienu gyvūnu vaikas kuria skirtingus santykius. Negalią turinčiam vaikui labai reikalinga suvokti, kas galima, o kas ne, kas yra atstumai, ribos, geras elgesys. Visa tai jis išmoksta padedamas gyvūnų“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.