Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais.
Pirmas beglobis, atsiradęs šeimos namuose, septynerių metų katė Katulka. Anna neslepia, kad jos ir augintinės ryšys užsimezgė staiga ir ypatingai: „Su mumis ji nuo keturių mėnesių. Ji yra ypatinga. Katulka išsiskiria ne tik savo charakteriu ir elgesiu, bet ir tuo, kad yra juoda žaliaakė, visai kaip ir aš. Aš žinau jos istoriją – žmonės atnešė ją užmigdyti, nes prispaudė su durimis uodegytę ir jiems ji tapo nebegraži. Aišku, veterinarijos klinika jos nemigdė, o perdavė gyvūnų prieglaudai.“
„Atėjusi rinktis katės, žinojau, kad noriu juodos. Buvo tik vienas su viena akute, bet pagalvojau, kad kadangi mano vaikui tuo metu buvo metai, būtų per daug įtampos ir sudėtinga paaiškinti, kodėl kačiukas be akutės, reikėtų stebėti, kad jis jos neužgautų iš smalsumo ir panašiai. O mūsų katė tuo metu buvo pridengta narvelyje su užuolaidomis, kad žmonės netrukdytų jai ilsėtis ir pagyti, nes buvo ką tik operuota uodega. Buvome perspėti, kad būtume atsargūs, nes ji hiperaktyvi. Kai tik pravėriau dėžutę, ji atėjo pas mane, pradėjo trintis, murkti. Lyg ir nurimo, nebuvo tokia padūkusi. Ji iki šiol labai puikiai jaučiasi namuose", - pasakojo moteris.
Anna ir Arnoldas Mažeikos po kurio laiko nusprendė priglausti ir nedidelį šuniuką, kuris turėjo tapti pilnaverčiu šeimos nariu. „Sausainis buvo neaiškaus amžiaus, špico mišrūnas. Jis buvo labai stipriai išgąsdintas ir psichologiškai paveiktas. Prieglaudos savanorė sakė, kad jis ilgą laiką negalėjo ėsti, nors tikrai buvo išbadėjęs. Po kurio laiko šunelis pradėjo ėsti maitinamas iš rankos, savanoriai turėdavo jį nešti į lauką, nes pats nenueidavo", - kalbėjo pašnekovė.
Pora skyrė daug laiko ir dėmesio, kad šuo atsigautų, puikiai jaustųsi namuose. Po dvejų metų šeima sulaukė pagausėjimo. Sausainis jautriai ir agresyviai sureagavo į naujagimius, tad pora nusprendė, kad auginti jį kartu su vaikais nebūtų saugu.
„Vieną dieną Sausainis tiesiog apkandžiojo mūsų dvyniams veidukus. Manome, kad pagrindinė priežastis buvo šuns pavydas. Gal pajuto, kad kažkas kėsinasi užimti jo vietą. Tad teko perleisti kitiems žmonėms, kurie neturi ir neketina turėti vaikų, kad jis gautų visą dėmesį ir rūpestį", - prisiminė moteris.
„Kai namuose neliko Sausainio, pajutome šuns trūkumą. Pradėjome svarstyti, koks jis galėtų būti. Žinojome, kad ir vėl imsime iš prieglaudos, bet neapsisprendėme dėl dydžio. Šį kartą norėjome pasiimti kuo jaunesnį šunį, kad galėtume suteikti jam meilės ir pasirūpinti, jog ateityje viskas būtų gerai. Apsistojome ties anglų buldogu, nes jo aktyvumas subalansuotas. Taip pat supratome, kad maži šunys mažiau prognozuojami nei šiek tiek didesni. Pradėjome ieškoti buldogo arba šios veislės mišrūno prieglaudose. Vieną dieną užmačiau šios gražuolės nuotrauką", - dėstė Anna.
„Aišku, buvo daugybė norinčių priglausti Lizą, o mes buvome eilės gale, kurioje daugiau nei 20 norinčių. Mūsų Liza turėjo problemų dėl akutės - siaubingą išvešėjusią erkutę. Šuo buvo pradėjęs plikti, atsirado glitnaus sluoksnio ant odos, kabindavosi visos bakterijos, mikrobai, atsivėrusios žaizdos, snukutis buvo užpūliavęs, kvapas buvo nemalonus. Deja, visi, norintys ją priglausti, klausdavo, kiek kainuos akytės operacija, gal nebūtina jos daryti, kiek kainuos gydymas, o ne pas kokį gydytoją rekomenduotų lankytis. Mums tokių klausimų nekilo, tad 17 savaičių badėme vaistais, nors buvo parekomenduota po kurio laiko ją užmigdyti", - prisiminė moteris.
Šiuo metu šeimai priklausančiame rūbų ir aksesuarų butike sutikta Liza nė iš tolo neprimena tos sergančios, beglobės, ligų nustekentos kalytės, kurią Anna su vyru priglaudė į savo šeimą: „Ji labai paklusni ir mums nori būti labai gera. Iš pradžių ji buvo labai aktyvi, ypač judriai žaisdavo, bet mes ją mokėme, kaip iš lėto, po truputį, atsargiai žaisti su vaikais, kad jų nesužeistų ar neužgautų. Tad ji išmoko nedaryti staigių judesių.“
„Dažnai klientai, atėję į parduotuvę, klausia, ar parduodame šuniuką. Atsakau, kad savo galite surasti prieglaudoje. Liza mūsų butike savotiškai „dirba“. Turime globos organizacijos „Dog spotas“ aukų dėžutę ir prašome aukoti pinigų, daliname lankstinukus", - kalbėjo pašnekovė.
Arnoldas pasakoja, kad paaugę vaikai po truputį prisideda prie rūpinimosi gyvūnais. „Vaikų pareiga – duoti vandens ir pašerti gyvūnus. Vedžioti jiems dar sunku, nes Liza stipresnė už juos, tad neleidžiame. Tiesa, mūsų vaikai, kai nematome, visada maitina viena ranka tuo, ką patys prie stalo valgo“, – juokiasi vyras.
Kitoms šeimoms Anna pataria, jog svarbiausia prieš įsigyjant gyvūną labai gerai pagalvoti, ar tikrai jis reikalingas šeimai. „Jei yra bent menkiausia mintis „jei nepatiks, grąžinsime“, geriau nė negalvoti apie priglaudimą, nes taip tik traumuojami ir šunys, ir vaikai, matydami tokį pavyzdį. Taip pat reikia išsitirti dėl alergijų. Jei išsirinkote šunį iš prieglaudos, neskubėkite. Aplankykite šunį kad ir 73 kartus ar dar daugiau, pajuskite ryšį su juo ir, jei suprasite, kad yra abipusis ryšys, tik tada pasiimkite", - patarė moteris.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.