Vilniečių Vidmanto ir Ievos namus bičiuliai neretai vadina šunų darželiu. Nuosavame name įsikūrusi pora mielai prižiūri draugų augintinius jiems išvykus arba tiesiog dėl to, kad šuo galėtų socializuotis su kitais šunimis. Daugiausia į šį „darželį“ yra susirinkę aštuoni šunys, o kai suguža artimiausi šeimos draugai su augintiniais, kieme dūksta iki dvidešimties keturkojų.

Ieva pasakoja, kad meilė šunims ir sprendimas įsigyti pirmąjį augintinį buvo gerai apgalvotas. „Iš pradžių vaikas prašydavo šuniuko. O mes visada klausdavome, kas prižiūrės, vedžios. Tuo viskas ir baigdavosi. Po kurio laiko vaikas papasakojo, kad jo draugas turi mažą šuniuką, kuris visada šypsosi. Sužinojome, kad jis kalba apie samojedą. Labai susidomėjome šia veisle.“


Nuotraukų autorius – Tomas Lukšys

Vidmantas pasakoja, kad ši veislė šeimai pirmiausia patiko dėl savo charakterio. „Pirmiausia rinkomės dėl to, kad jie yra nepriklausomo charakterio. Tai nėra tarnybinis šuo, kuris klauso po pirmos komandos. Šitie, pasakius komandą, dar pagalvos, ar verta daryti, ar jam to reikia, bet juos galima išdresuoti. Samojedas yra prisirišęs prie žmogaus, jiems visas gyvenimas yra žmogus, nes jų ir paskirtis – būti prie žmogaus: padėti medžioklėje, ganyti, šildyti, prižiūrėti vaikus.“

Pora ilgą laiką augino du samojedus, bet prieš kelis mėnesius vienam iš jų įkando erkė, augintinis netoleravo vaistų, tad jo gyvybės išgelbėti nepavyko. Vidmantas ir Ieva su liūdesiu prisimena šį įvykį ir prisipažįsta, kad augintinis jiems buvo kaip šeimos narys, tad ši netektis juos labai sukrėtė.


Nuotraukų autorius – Tomas Lukšys

Vidmantas su Ieva neigiamai vertina veislinių šunų įsigijimą be dokumentų, neatsakingą jų veisimą. Jie pataria geriau įsigyti paprastą maišytą šuniuką nei taupant – veislinį be dokumentų. „Šuns įsigijimą be dokumentų galiu pateisinti tik vienu atveju – nebent tai būtų noras priglausti gyvūną iš prieglaudos ar gatvės. Tik taip. Jokiu būdu negalima pirkti šunų iš skelbimų, kuriuose parašyta, jog „kilmingi tėvai“ ir „šuo neturi dokumentų, kad būtų pigiau“. Tai yra gryna apgavystė, veisėjai taip tik užsidirba.“

Kalbėdami apie šunų augintojų sąmoningumą Lietuvoje pašnekovai pastebi teigiamų tendencijų, bet pripažįsta, kad dar reikia nemažai pokyčių. „Pagerėjamas juntamas žmonių bendravime su šunimis. Tačiau mums vis dar toli iki kitų šalių, ypač tų, kuriose nuo seno puoselėjamos šunų auginamo tradicijos. Vis dar daugelis lietuvių linkę manyti, kad šuo turi būti pririštas prie būdos. Pas mus šuo vis dar laikomas gyvuliu, kuris saugo, praneša, bet nėra namų puošmena, šeimos narys.“


Nuotraukų autorius – Tomas Lukšys

„Pavyzdžiui, viešėdami Briuselyje pastebėjome akivaizdžių skirtumų kalbant apie požiūrį į šunis. Belgai gatvėje į šunis nekreipia dėmesio, kaip ir į praeinančius nepažįstamus žmones. Jiems šuo nekelia nuostabos ar baimės. Kitos kultūros, pavyzdžiui, arabai, į šunis žiūri atsargiau, jų kultūroje šuo nėra labai mylimas. Žinoma, Briuselis – kosmopolitiškas miestas, tad ir šunų vedžiojimo, auginimo taisyklės kitokios. Mūsų draugė turi du samojedus. Tik atvykusi į Briuselį, ji susidūrė su policija. Pareigūnai teiravosi, kodėl jos šunys pririšti prie pavadėlio toje parko dalyje, kurioje šunims leidžiama laisvai bėgioti. Policininkams toks elgesys sukėlė įtarimą, kad jos šunys yra agresyvūs, nesocializuoti, todėl ji juos vedžioja pririštus.“


Nuotraukų autorius – Tomas Lukšys

Kalbėdami apie gyvūnų įtaką vaikų auginimui Vidmantas ir Ieva išlieka tvirtos pozicijos – ne šunys auklėja vaikus. „Vaikams ne tiek pats gyvūnas duoda, kiek patys tėvai. Gyvūnas vaikui – tai žaidimų partneris, jį malonu apkabinti. Iš tikrųjų, jei pirmiausia perki gyvūną, o tada susilauki vaiko, tėvams paprasčiau, nes jie pasimoko. Jeigu yra gyvūnas ir vaikas, jiems smagu būti kartu, tėvai gali šiek tiek atsitraukti nuo vaiko. Vaikas atsakomybės mokosi pirmiausia iš tėvų. Jei tėvai rodo atitinkamą pavyzdį, jie išmokys vaiką ir atsakomybės, ir rūpesčio, ir meilės silpnesniam. Gyvūnas – ne žaislas, jo negalima kankinti, su juo reikia elgtis gražiai. Juk yra net tokių veislių, kurioms reikia rodyti didžiulę pagarbą, kitaip gali sulaukti prieštaringo jų elgesio.“

„Gyvūnas negali būti kalėdinė ar gimtadienio dovana. Aš manau, kad visai mažiems vaikams negalima pirkti gyvūno. Vaikai neturi visiškai susiformavusio atsakomybės jausmo ir galimybių bei žinių prižiūrėti tą gyvūną.“

Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.