Vilniečių Roberto ir Gracijanos šeimoje vilkšunis Dagas gyvena jau vienuolika metų. Kartu su juo užaugo ir trys poros vaikai, kuriems didžiulis vokiečių aviganis yra bičiulis ir žaidimų draugas.

„Vaikai buvo viena iš priežasčių, kodėl sumanėme įsigyti šunį. Darėme remontą, tad kurį laiką teko gyventi sode. Mano darbas toks, kad vėlai grįžtu, kartais porą dienų nebūnu namuose. Tuo metu žmona laukėsi sūnaus, namie būdavo su maža dukryte, nelabai joms saugu tame sodo namelyje būdavo vienoms. O ir šiaip visada turėjau svajonę įsigyti šunį“, – apie sprendimą įsigyti šunį pasakoja Robertas.

Gracijana pasakoja, kad nelabai žinojo, kokio tiksliai šuns norėtų, bet pamatę mažą vokiečių aviganį suprato, kad jis taps nauju šeimos nariu. „Dagas iš tikrųjų pas mus atsirado per atsitiktinumą. Tik vėliau pradėjome galvoti, kad šuo mums praverstų. Su draugais nuvažiavome į restoraną užmiestyje pavalgyti. Vienas iš draugų prasitarė, kad netoliese gyvena jo pusseserė, kuri augina vokiečių aviganius. Kaip tik tuo metu jie turėjo naują vadą. Nuvykome pasižiūrėti ir išvažiavome su mintimi, kad po dviejų mėnesių namo grįšime su šuneliu.“


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Tuo metu Gracijana laukėsi antros atžalos, namuose augino vyriausiąją dukterį, o kur dar buities rūpesčiai. Regis, šuo turėjo sukelti nemažai rūpesčių, bet pati moteris teigia, kad papildomo sunkumo tuo metu tikrai nejuto. „Aš visą gyvenimą auginau šunis. Nesunku juos auginti. Vienintelė atsakomybė – pasivaikščioti. Tačiau su vyru iškart susitarėme, kad jis šunį vedžios, nes vokiečių aviganis buvo jo sumanymas. Vienuolika metų jis ir vedžioja Dagą. Pastaruoju metu dar ir dukra kartais padeda, bet jaunėliai dar bijo, nes negali suvaldyti šuns, jis per stiprus.“

Prieš vienuolika metų mokėti už kilmingą šunį didžiulę kainą buvo didelis, nepopuliarus ir tuo metu neįprastas sprendimas. „Dago kaina buvo gana didelė. Už 20 proc. to, ką mokėjome, jau galima buvo kitur įsigyti gana gerą, kilmingą aviganį. O šeimininkas, iš kurio pirkome, sakė, kad negali parduoti juo mums už mažesnę kainą.“

„Dagas buvo jaunesnis, silpnesnis už vyriausią bandos patiną. Aš sakau, jog jis yra buto ir daugiabučio aviganis. Jam užtenka valandos kieme, nebent kažkur išvažiuojame. O kadangi didžiąją laiko dalį jis augo bute, neužaugo labai didelis ir masyvus. Jei būtų turėjęs daug fizinio krūvio, daugiau erdvės, gal būtų ir didesnis. Dagas išaugo kaip mūsų draugas. Jis turi stiprų bandos jausmą, tad mūsų šeimą jis taip pat vertina kaip bandą. Žino, kuris žmogus yra svarbiausias, kurį reikia saugoti ir pan.“

Gracijana pasakoja, kad šuo, eidamas kartu su visa šeima, skaičiuoja ir stebi šeimos narius. Jei kuris nors atsilieka, Dagas pasidaro nervingas, jaudinasi ir pradeda ieškoti, ko trūksta. „Vaikystėje su seneliais teko ganyti karves, tai aviganiai šunys, kurie žino savo bandą, suskaičiuoja visus gyvulius. Jei kažkas nueina toliau, jis suras. Jų toks išskirtinis bruožas“, – pasakoja Robertas.

Vyriausia poros dukra Gabriela prasitaria, kad jai labai smagu augti su Dagu, nors kartais šiek tiek atsibosta jo priežiūra. „Man patinka augti su juo. O atsakomybė, žinoma, ne visada būna maloni. Kartais vedžioti labai nesinori, tačiau aišku, kad su šunimi kur kas geriau nei be gyvūno. Jei nieko nėra namuose, visada turi su kuo pabendrauti, yra kuo rūpintis. Labai gerai padeda mokytis atsakomybės. Kažkada labai norėjau tų mažų šuniukų, pykau ant tėvų, kad tokį didelį nupirko, nes ilgai negalėjau jo vedžioti. Tačiau dabar labai džiaugiuosi, kad toks didelis. Vakare lauke su juo jaučiuosi saugiau. Dagas man yra kaip bičiulis, mes kartu užaugome. Manau, kad jis ir pats mano, jog aš jam kaip draugė.“

Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Gracijana pasakoja, kad gimus jaunėliui teko susidurti akis į akį su problema, dėl kurios kitos šeimos nedelsdamos atsisako gyvūnų. „Mūsų mažasis buvo labai alergiškas viskam. Žinoma, ėjome pas alergologus. Vieni sakė, kad nepraeis ir išsivystys astma, kiti sakė, kad praeis ir viskas bus gerai. Tačiau visi lyg susitarę sakė, kad šuns neturi būti namuose.“

„Grįžę namo iššukavome, išmaudėme šunį, pasikvietėme žmonių, kurie sutvarkė butą, išvalė dulkes. Mes nusprendėme, kad šunį pasiliksime ir ieškosime sprendimų, kad ir vaikui būtų gerai, ir šuo liktų kartu, nes jis yra šeimos narys. Buvome pasiryžę, jei prireiktų, maudyti jį nors ir kas savaitę, šukuoti, bandyti vaistus, dietas, bet šuns iš namų neišvarysime, nes čia jo namai. Tiesa, jokių radikalių priemonių neprireikė, nes sūnaus alergija gana greitai praėjo.“

Tiesa, Dagas namuose turi vieną ypatingą pareigą – pranešti, kai ateina svečiai. „Neturime durų skambučio. Šuo suloja, kai žmogus paspaudžia neveikiančio skambučio mygtuką prie mūsų laukinių durų. Mūsų durys tokios, pro kurias žmonės visada praeina lipdami laiptais, tačiau Dagas suloja tik tada, kai kažkas paspaudžia skambutį.“


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Gracijana prasitaria, kad Dagas turi vieną silpnybę – vagia maistą. „Mes jį vadiname gurmanu-kleptomanu. Jis labai mėgsta naminius pyragus – iš parduotuvių pirktų nevalgo, nes ten daug priedų. Jis mėgsta pelėsinį sūrį, riešutus, alyvuoges. Štai, nesenai šventėme vyro gimtadienį, po kurio liko maistine plėvele uždengta užkandžių lėkštė, pilna įvairių sūrio rūšių. Ją padėjau ant stalo ir nuėjau prigulti, nes sirgau. Tuo tarpu visa šeima išvažiavo į bažnyčią. Grįžusi šeima pasižadino mane ir sako: „Žiūrėk, ką Dagas padarė.“ Jis stojosi ant dviejų kojų ir per plėvelę nesugebėjo paimti sūrio, todėl paėmė visą lėkštę. Pragraužė skylutę plėvelėje ir bandė ištraukti sūrį, tačiau kadangi jis buvo prispaustas plėvele, jam nepavyko. Tai ir liko gulėti šalia tos lėkštės.“

Gracijana prisimena jautrią akimirką, kai šeima apsisprendė nebepalikti Dago atskirai. „Kai darėme remontą, iš pradžių gyvenome sode, po to – pas mano tėvus. Pirkdami Dagą su vyru nusprendėme, kad, kol mažas, augs su mumis, o jei matysime, kad jis kankinasi bute, atiduosime tėvams, nes tėvai gyvena nuosavame name ir turi kiemą. Tėvams labai patiko šis sumanymas. Taigi mes pradėjome kraustytis į butą, krauti daiktus į dėžes, Dagas susirinko savo žaislus ir pradėjo dėti juo į vieną vietą rodydamas, kad kraustosi kartu su mumis. Tai buvo net šiek tiek graudi akimirka. Būtent tada nusprendėme niekada jo nepalikti, nes Dagas pasirinko gyventi su mumis.“

Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.