Sigridą Rupšytę-Paleičikę galime drąsiai vadinti pavyzdžiu, kai pažiūrėjimas savo baimei į akis gali dovanoti naują požiūrį, veiklą ir kitokį gyvenimo būdą. Vaikystėje šunų vengdavusi Sigrida šiandien yra kaniterapijos asistentė, o jos augintinė Goja yra viena iš nedaugelio terapijai skirtų šunų Lietuvoje. Kuo bendravimas su terapiniu šunimi kaniterapijos treniruotėse skiriasi nuo mums įprasto bendravimo su šunimi? Kuo šie šunys ypatingi ir kam turi pasiryžti tokio šuns šeimininkai?
„Bendravimo su šunimis abėcėlės mokiausi jau būdama suaugusi: buvau vienas tų išgąsdintų vaikų, todėl kontaktų su šunimis turėjau minimaliai. Dėl to teko patirti nemažai sunkumų, nes vis dėlto mūsų aplinkoje yra labai daug šunų, o mano vaikystės metais šunų auginimo kultūra nebuvo tokia, kaip dabar, greičiau, prastesnė. Gerai žinau, ką jaučia šunų paniškai bijantys (arba tiesiog nepasitikintys) vaikai ir suaugę žmonės. Dabar, kaniterapijos treniruočių metu, tokia patirtis tampa privalumu.“
Pirmieji savarankiški Sigridos žingsniai naujoje srityje buvo tikslūs ir tvirti. „Norėdama įsigyti šunį, rinkausi labai atsakingai ir atidžiai, tik vėliau paaiškėjo, kad pavyko tai padaryti gana sėkmingai. Pamažu kaniterapijos pagrindų mokiausi savarankiškai. Jais remdamasi, ugdžiau savo šunį. Esu dėkinga kolegoms, Kaniterapijos asociacijos nariams už tam tikru metu duotą paspirtį, paskatinimą ir pasitikėjimą.“
Beveik trejų metų Goja rami, draugiška, atvira žmonėms. Ji subtiliai moka prieiti prie žmogaus ir savo žvilgsniu užmegzti kontaktą. „Kartą ėjome vieno Konstitucijos prospekte esančio šviesoforo link, degė raudona, netoliese vežimėlyje laukė jauna mergina. Goja neskubėdama priėjo prie vežimėlio ir padėjo galvą ant ranktūrio, kurį laiką žiūrėjo jai į akis. Yra tokia taisyklė – negalima koreguoti terapinio šuns, kai jis elgiasi draugiškai, bendrauja su žmogumi, todėl nesikišau, nors paprastai atidžiai seku ženklus, ar žmogus tikrai nori bendrauti, ir tik tada duodu ženklą prieiti. Tačiau tarp jų akimirksniu užsimezgė kontaktas, mergina pradėjo kalbėtis pirmiau su šunimi, paskui – su manimi. Be galvos padėjimo ant ranktūrio ir santūraus uodegos vizginimo, šuo daugiau nedarė jokių judesių. Taip stovėjo gana ilgai, tol, kol truko pokalbis. Su Goja panašios situacijos dažnos, ji visur susiranda draugų, seka žmogaus akis, akimirksniu užsimezga ryšys.“
„Goja sugeba prisitaikyti prie žmogaus, yra dėmesinga, nedaro nereikalingų judesių, įsiklauso, pasižymi tokia savotiška empatija. Treniruočių metu pastebėjome, kad šuo turi savybę prieiti, kai vaikas ar suaugęs blogai jaučiasi ar yra susinervinęs, tačiau tai daro subtiliai. Terapinio plano užduotis atlieka su ugnele, bet greitai nurimsta, susitelkia, tai ypač aktualu dirbant su vaikais ar jaunuoliais, kai treniruočių metu šokinėte šokinėja ne tik emocijos, bet ir patys vaikai, o kartais ir kamuoliai.“
Terapinio šuns ugdymas ir auklėjimas yra nuolatinis, nesibaigiantis procesas, kuriame dalyvauja ir tobulėja tiek šuo, tiek vedlys. „Sakyčiau, mokymui prireikė visų tų trejų metų. Neužtenka išlaikyti terapinio šuns egzaminą, reikia nuolat dirbti šioje srityje. Tik dirbdami šuo ir vedlys išlaiko savo įgūdžius ir juos tobulina. Tobuliname esamas ir mokomės naujų komandų, atsižvelgdami į tai, ko prireiks treniruočių metu. O įgūdžių prireikia labai įvairių...“
„Ruošiantis kartais tenka įtraukti ir kitus, pašalinius, žmones, ir šeimos narius. Pavyzdžiui, vieno treniruočių ciklo metu reikėjo, kad šuo, davus ženklą, reaguotų ir vykdytų netiksliai rankomis rodomas vaikų komandas, sektų pirštą estafetės metu, o kito – kad visiškai nereaguotų į nekoordinuotus rankų judesius, plasnojimą, nervinį tiką, veido grimasas, neįprastus garsus. Visa tai priklauso ir nuo vedlio įgūdžių, ne tik nuo šuns, tai – komandinis darbas.“
„Terapinio šuns rengimas prasideda nuo bendro paklusnumo ir impulsų valdymo. Šuo, būdamas tam tikroje aplinkoje ir esant tam tikroms situacijoms, turi sėkmingai vykdyti komandą 8–9 kartus iš 10. Jeigu pavyksta, pridedama papildomų dirgiklių. Atitinkamai pasirengus, prireikia treniruotis ir viešose vietose, tarp daugybės žmonių. Tie žmonės gali norėti šunį glostyti, kalbinti. Tam jau vedlys turi būti gerai pasiruošęs. Šuo turi būti gerai valdomas, prognozuojamas, pasitikėti vedliu. Vėliau prisideda specifinis pratinimas prie atitinkamų garsų, vaizdų ir kvapų, priklausomai nuo srities, kurioje šuo dirbs.“
Visi šie parengiamieji darbai atsispindi ir terapinio šuns egzamino metu. „Visi šie šuns įgūdžiai tikrinami per egzaminą. Egzaminuotojas pasitelkia vaizdus, nestandartinius judesius, garsus, kurie gali būti nejaukūs ir žmogui, ką jau kalbėti apie gyvūną. Egzamino metu laukia tiek vaizdiniai, tiek garsiniai netikėtumai. Sudėtingose situacijose šuo privalo išlikti valdomas, turi tartis su vedliu. Kartais šunys išlaiko tik vieną kurią egzamino dalį, bet tai irgi didelis pasiekimas.“
„Šuo turi būti labai stabilus, neskubantis reaguoti, nes treniruočių su vaikais ar su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų, metu išties gali pasitaikyti visko. Kad šuo gebėtų taip elgtis, reikalingas labai tvirtas ryšys su vedliu, didelis tarpusavio pasitikėjimas, tai toks ryšys, kai du komandos nariai vienas kitą „skaito“ iš menko gesto, tylios intonacijos ar net žvilgsnio. Taip ir duodamos komandos: kartais gestu, pašnibždomis, lūpų judesiu, žvilgsniu ar menkai įžiūrimu galvos kryptelėjimu, nes dėmesys darbo metu telkiamas ne į šunį, o į vaiką.“
Vienas iš svarbių faktorių – šuns noras užsiimti tokia veikla, tai jam turi būti malonu, priimtina, natūralu. „Šuo turi trokšti dirbti, jausti malonumą dirbdamas. O vedlys savo ruožtu turi mokėti „skaityti“ šuns siunčiamus ženklus ir visada į juos atitinkamai reaguoti, kad šuo neprarastų pasitikėjimo, nes tik noriai dirbantis terapinis šuo geba užmegzti terapinį ryšį.“
Šiam pastangų, atsidavimo ir energijos reikalaujančiam darbui Sigridą įkvepia ir motyvuoja pastebima veiksmų prasmė, matomas progresas, teigiamos emocijos. „Mane asmeniškai įkvepia tas džiugesys, ta teigiama atmosfera, su kuria ateiname į treniruotę. Ir vis dėlto tas žaidimas visada turi savo turinį, nėra tuščias. Mes „žaidžiame“ prasmingai, su tikslu. Visą komandą (dažniausiai dirbame su specialistu) labai motyvuoja, kai matome, kad pastangos pradeda duoti vaisių, kai mūsų sukurtas „receptas“ pasiteisina, kai matome pažangą.“
„Po poros mėnesių darbo vaikų dienos centre pastebėjome, kaip teigiama linkme vystosi vaikų socialiniai įgūdžiai, matomą bendravimo modelį jie pamažu perėmė bendraudami su šunimi, paskui ir su žmonėmis, pasidarė švelnesni, empatiškesni, per šunį kaip tarpininką pavykdavo atvirai pasikalbėti. Atsirado daugiau pagarbos, kantrumo, motyvacijos atlikti užduotis iki galo, pasitikėjimo savimi, vienas kito palaikymo. Man buvo svarbu, kad kai kurie vaikai pasistūmėjo žengdami nemažą žingsnį šunų baimės nugalėjimo link.
Šiuo metu su pora specialiųjų pedagogų stebime, kaip šuo skatina vaikus atlikti jiems labai sudėtingas užduotis, kartais esame liudininkai to, kaip į priekį žengiami nemaži žingsniai.“
Kaniterapijos asistentė teigia, kad visus šunis galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes, bet negalima teigti, kad visi be išimties šunys turi raminančių, teigiamą įtaką žmogui darančių savybių, nes tai priklauso nuo atskiro individo.
„Pasak šunų elgsenos specialistų, šunis sąlyginai galima suskirstyti į keturias grupes: 1) garbina ir myli žmones, mažai domisi kitais šunimis; 2) domisi kitais šunimis, nesidomi nepažįstamais žmonėmis; 3) domisi ir žmonėmis, ir gyvūnais, nori susipažinti; 4) nesidomi nei kitais šunimis, nei žmonėmis, išskyrus (ir tai ne visada) savo šeimininkus. Nemanau, kad visi šunys ramina, kartais galimas ir atvirkštinis poveikis. Ir vis dėlto tinkamai socializuotas, stabilios psichikos šuo išties suteikia daug gerų emocijų.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Šunys padeda“ dalis. Projekto tikslas – supažindinti visuomenę su alternatyviu gydymo, terapijos, edukacijos būdu, kurio pagrindinė ašis – šuo. Būtent bendravimas su keturkoju padeda vaikams ir suaugusiesiems mokytis ir sveikti. Straipsniuose dalinsimės naujienomis, žiniomis ir įžvalgomis apie šį ypatingą žmogaus ir šuns bendravimą. Istorijos apie šunų pagalbą padedant atsitiesti po sunkių traumų, vystant socialinius gebėjimus ar kovojant su depresija primins, kad net mažiausias šuo savo šiluma, besąlygiška meile ir švelnumu gali padėti sunkiais gyvenimo momentais.