Šiek tiek už Trakų, ant kalno, nuo kurio atsiveria beribis gamtos grožis, gyvena linksma, įkvepianti Ramunės ir Gintaro šeima. Laukai, kalvos ir miškai, supantys namą, yra tapę nuostabiu laukiniu fonu net penkiems poros augintiniams: vilkšuniui Arsai, leonbergerei Ksiušai, anglų kurtams Marmalui ir Bliuzui bei italų kurtui Federikui. Augintinių išskirtinumą pabrėžia ne tik išvaizda, jų hierarchija, bet ir netradiciniai vardai. Pora pasakoja, kad vardai šunims suteikiami savaime, kai gyvūnas jų namuose pagyvena kurį laiką, būtent tada vardas tarsi ir „prilimpa“.
Vyriausias šioje gausioje kompanijoje – Federikas, kuris šeimoje gyvena jau devynerius metus. „Jis senukas, invalidas. Kai tik atsivežėme dar mažą, didesni šunys jį vis puldavo, tad Federikui du kartus darytos 7 valandas trukusios operacijos. Jam ir dabar įdėtas plastikinis gomurys. Dėl to tokie dantys išsikišę. Federikas labai veislus, o tai nebūdinga italų kurtų veislei. Planavome veisti, bet, kai jį sužalojo, šio sumanymo atsisakėme“, – pasakoja Gintaras.
Pora jau daugelį metų augina gausų būrį šunų, net pirmas jų kaip sutuoktinių pirkinys buvo dogas, kurį parsivežė iš Maskvos. Kai šeima prieš kelerius metus persikraustė į nuosavą namą, priežasčių, kodėl negalėtų auginti kelių šunų, nebeliko, tad dviejų ilgamečių augintinių vietą papildė net keturiais naujais. „Kai persikėlėme į namą, iš pradžių buvo vipetas, prancūzų buldogas ir Federikas. Vipetas, sulaukęs 14 metų, numirė, o buldogas, sulaukęs 10 metų, susirgo vėžiu, tad po kurio laiko taip pat mirė. Taigi nusipirkome du vilkšunius, o kai numirė vipetas, nusipirkome ir du brolius, nes šios veislės šunys iš visų, kuriuos auginome, – patys prieraišiausi ir draugiškiausi.“
Ramunė prisimena, kad nuo mažens šunims jautė ypatingą trauką. „Vaikystėje nežmoniškai mylėjau šunis. Apie veisles žinojau viską, kas tuo metu buvo įmanoma. Dogas buvo mano svajonių šuo. Paskui netyčia prie mūsų namų priklydo kurtų. Gražesnio, nuostabesnio ir grakštesnio šuns tikrai negali būti. Taip ir įsimylėjau šios veislės šunis. Teko auginti visus kurtus: rusų, afganų, anglų, italų.
Kurtus šeima augina namuose, o vilkšunis ir leonbergeris atsakingi už namų saugumą. „Didžiuosius šunis pirkome dėl apsaugos. Vipetai ir levretai nedresuojami, jie tiesiog dėl grožio, kaip dekoratyviniai, o vilkšunį vedėme į dresūros mokyklą, kad išmoktų pagrindinių komandų.“
Visi šeimos nariai su šunimis bendrauja kaip su sau lygiais, jie tarsi papildomi penki šeimos nariai. Visi poros vaikai visą gyvenimą augo su šunimis, bet Ramunė pasakoja, kad sūnui po ilgo laiko pasireiškė alergija gyvūnams. „Mūsų sūnus Marius visą laiką augo su šunimis, viskas buvo gerai, tačiau kai išvažiavo mokytis į Londoną ir grįžo, namuose negali išbūti be vaistų, jam prasideda baisi alergija, negali prakvėpuoti. Kažkoks keistas, nepaaiškinamas dalykas, gydytojai irgi negali paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Nė vienam vaikui niekada nebuvo jokios alergijos.“
Mažiausia šeimos atžala Mėta ir šunys – geriausi žaidimų draugai. „Ji kartais rengia juos, puošia, užriša kaspinėlių. Įdomiausia, jog šunys leidžiasi tam, nesipriešina, neišreiškia nepasitenkinimo. Ant vaikų jie nėra nė karto net urgztelėję.“
Ramunė pasakoja, kad šunys – jos ir vyro atsakomybė, jie buvo šunų atsiradimo iniciatoriai, tad vaikų neverčia rūpintis augintiniais. „Mes vaikų neįtraukiame į šunų priežiūrą. Žinoma, būna, kad paprašome pavedžioti, bet vis tiek šunys labiau mūsų pomėgis, tad vaikų kažkaip nei verčiame, nei užkrauname, nes ne jų buvo prašymas ir pasirinkimas.“
Pašnekovai pastebi, kad aplinkiniai gana kritiškai vertina jų pasirinkimą auginti tokį būrį šunų. „Kaimynai sako, kad visiškai nenaudinga auginti tokią bandą šunų. Sako, kad jau geriau karvę laikyti. Juk šunis reikia šerti, prižiūrėti, vedžioti... Tokio požiūrio žmonėms nebandome nieko aiškinti ar teisintis. O draugai ir artimieji mus supranta.“
„Kadangi lietuviai yra sodininkai, jie ir vertina ūkiškai – turi būti vienas šuo lauke, pririštas prie grandinės, kad saugotų namus. O, pavyzdžiui, čia, į apylinkes, atvykę rusai ir apsikabina, ir pabučiuoja, ir giria šunis. Visai kitas kultūrinis požiūris“, – žmoną papildo Gintaras.
Sutuoktiniai pataria tėvams labai gerai pasvarstyti prieš įsigyjant šunį, nes vaikui gyvūnas – trumpalaikis džiaugsmas. Gyvūnas nėra žaislas, kurį galima po kelių mėnesių ištremti į prieglaudą. „Privalu suvokti, kad gyvūnu vis tiek turės rūpintis tėvai, tačiau tikrai rekomenduoju įsigyti šunį, nes namuose visai kita atmosfera. Nors jie visko pridaro, puikus jausmas, kai yra nors vienas gyvūnas namie. Tuo labiau šunys, nes su jais galima bendrauti, jie viską supranta, žavi skirtingi jų charakteriai.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip su tikrais šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.