Kartais net pačios liūdniausios ir skaudžiausios istorijos gali būti įkvepiančios, pamokančios ir kupinos optimizmo. Viena tokių – apie Apanavičių šeimos ir jų augintinio Maltos bišono Tobio bendravimą, begalinį rūpestį ir visus šeimos narius suvienijusį tikslą – džiaugtis kiekviena minute, praleista kartu su sunkiai sergančiu keturkoju draugu.

Tobis šeimoje atsirado prieš ketverius metus. Tuo metu mama Irena ir vidurinėlė Agnė svajojo apie Jorkšyro terjero veislės šunį, bet mažas baltas mažylis iškart užkariavo jų širdis.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

„Žinoma, šunį pirkome vaikams, bet daugiausiai juo rūpintis teko tėvams. Dabar, kai Tobis susirgo, dėmesio skirti reikia dar daugiau ir visa šeima prisideda, rūpinasi, prižiūri jį. Kiekvieną dieną tuo pačiu laiku ryte ir vakare Tobiui reikia suleisti vaistus. Kai su vyru būdavome išvykę, vaikams tekdavo patiems tuo pasirūpinti arba vesti pas močiutę“ – pasakoja Irena.

Laura sako, kad nuolatinis vaikščiojimas pas močiutę, kuri yra seselė, vargino ir buvo sudėtingas, tad leisti vaistus išmoko ir mama, ir sesuo Agnė.

Gegužės mėnesį Tobiui buvo diagnozuotas genetinis smegenų pakitimas, tad šuneliui sutrinka koordinacija, ištinka trumpalaikis paralyžius, dingsta apetitas ir pan. Gyvūnas nejaučia skausmo, o ligos pagerėjimo tarpsniais vėl tampa guviu, linksmu ir aktyviu šuneliu. „Prieš kurį laiką pastebėjome, kad Tobis sunkiau vaikšto, jį nešioja į šonus. Nuvykome pas veterinarus, kurie iškart pasakė, kad tai – mažų veislių tipinis pakitimas, Tobio dalis smegenėlių tirpsta.“


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Šeima neslepia, kad buvo situacijų, kuomet užmigdyti savo augintinį atrodė vienintelė išeitis, tačiau jie nusprendė nepasiduoti ir darė viską, kad galėtų džiaugtis kiekviena diena kartu. „Iš tiesų jau prieš vasarą vežėme jį migdyti, - atvirai sako tėtis Mindaugas. – Veterinaras buvo pasakęs, kad nieko nebus. Dar kartą paklausiau ar yra gydymo metodų, kurių nebandėme iki šiol ir jis pasiūlė lašinti lašelines, po kurių Tobiui netikėtai pagerėjo.“

Irena pasakoja, kad veterinarijos klinikoje jau jaučiasi kaip namuose, bet šeimos įdėtos pastangos nėra bevaisės - gydytojas sako, kad Tobis yra rekordininkas, kuris su šia liga gyvena labai ilgai. „Atsimenu, su Tobiui jau atsisveikinome, galvojome, kad tikrai viskas, bet Mindaugas pasakė: „Kol valgo, kol gyvena, tol tegul taip ir būna. Užmigdyti visada spėsim. Tegu vaikai išmoksta, kaip reikia slaugyti ligonį“ – priduria Irena.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Šeima pasakoja, kad panašios slaugymo patirties jie iki šiol nėra turėję, tad tokioje situacijoje atsidūrė pirmą kartą. Pačioje ligos pradžioje šuniui buvo taip blogai, kad tekdavo jį iš delno maitinti, girdyti, nes pats to nesugebėdavo padaryti. Šeima negalėdavo jo palikti vieno namuose, nes jei nukrisdavo ant šono, nebegalėdavo atsikelti. Agnė su mama pakaitomis naktį budėdavo prie augintinio. Vienu metu, kai liga paūmėjo, specialiai jam pasiuvo vaikštynę, kad Tobis bent šiek tiek galėtų judinti letenas.

„Tuo metu atrodėme kaip lėlių teatre. Išneši Tobį į lauką, priekines kojytes jis galėjo judinti savarankiškai, o užpakalines pakeli su tais diržais ir vedžioji, nes pats nesugebėdavo visų reikalų atlikti, nukrisdavo“ - pasakoja Irena.

Dukra Agnė pastebi, kad visa ši situacija ir nuolatinis rūpestis padėjo jai įgyti daugiau atsakomybės jausmo, išmokė šeimą vertinti kartu praleistą laiką. „Kartais grįždavau iš mokyklos ir net nekreipdavau dėmesio į Tobį, o dabar kiekvieną kartą grįžus prigulu šalia jo, glostau, praleidžiu daugiau laiko.“


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Irena sako, kad šuns liga turėjo įtakos ir šeimos laisvalaikiui, bendravimui tarpusavyje. „Kai sužinojome diagnozę ir ligos eigą, pasiimdavome Tobį su savimi ir eidavome prie ežero, piknikus rengdavome. Anksčiau taip be priežasties neišvažiuodavome, o dabar už Trakų, prie Tiškevičiaus rūmų pasivaikščiojame, pasifotografuojame. Man Tobis yra lygiavertis šeimos narys. Labai branginame kiekvieną minutę su juo. Iš tiesų reikia ne liūdėti, o prisiminti, ką geriausio jam davėme ir tiesiog stengtis kiek galima daugiau suteikti jam džiaugsmo.“

Agnė pasakoja, kad dalis aplinkinių nesupranta tokio jautraus šeimos elgesio su Tobiu ir siūlo jį užmigdyti. Tuo tarpu Irena pastebi, kad visiškai kitokį požiūrį į situaciją turi žmonės, kurie patys augina gyvūnus.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Pokalbio pabaigoje šeima prasitaria, kad jų namuose taip pat gyvena jūrų kiaulytė. Jos kilmę įrodo dokumentai ir romantiškas vardas – Romeo. Šeima juokauja, kad vis dėlto dažniau jis šaukiamas paprastu Romkos vardu. „Lauros draugė paprašė savaitę pasaugoti jos jūros kiaulytę. Mums taip patiko, kad kai ją grąžinome, nuvažiavome ir nusipirkome naują. Jie su Tobiu vienas kitam geriausi draugai - draugiškai pešasi, atiminėja maistą vienas iš kito, dūksta kartu.“

Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip su tikrais šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.