Vaivos ir Povilo Sikorskių namai pilni gyvybės, krykštavimo, čiauškėjimo ir šeimyniško jaukumo. Ši pora tapo tėvų ir šeimos pavyzdžiu devyniems globojamiems vaikams, kurie kartu su broliais ir seserimis gali augti saugioje aplinkoje, mokytis iš naujo atrasti pasaulį, pasitikėti žmonėmis ir džiaugtis vaikyste.
Gausi šeimyna įsikūrusi atokiame vienkiemyje. Aplink namą plyti laukai ir miškai, tad neretai kieme galima sutikti stirną arba laukuose zujantį kiškį. Vaiva ir Povilas Sikorskiai ne tik neabejingi beglobių vaikų likimui, bet savo namų šiluma noriai dalinasi ir su priglaustais šunimis.
„Visą gyvenimą auginome šunis. Stengdavomės imti tokius, kurie niekam nereikalingi, kuriuos kažkas pametė. Šitą baltą mano vyras vadina Klecku, nes kai jį atvežė, šuniukas buvo labai apvalutis. Jį dukters draugas rado stotyje, dėžėje buvo gal 4 šuniukai. Nebuvo aišku, kas iš jo išaugs, bet šuo atrodė labai sveikas, stiprus, šoklus.
Visada gyvendavome daugiaaukščiuose, tad visi mūsų gyvūnai priprasdavo prie galiojančių taisyklių, bendravimo su vaikais. O su šiuo lauke gyvenančiu šuniuku šiek tiek sunkiau, kol kas jis nelabai moka elgtis namuose. Kai įsiveržia į namus, tai viskas skraido! Energija veržiasi per kraštus. Bet manau, kad tai yra gamtos dalis – ir žmonės, ir gyvūnai. Jie turi rasti kažkokių sąsajų, susiderinti.
Kai tik ištekėjau, greitai susilaukėme 4 vaikų ir gyvendami daugiabutyje įsigijome vilkšunį. Gyvenome 6-iese dviejų kambarių bute. Pirkome tikrą, brangų vilkšunį, mokėjome 100 dolerių, nes tuo metu jis buvo mūsų svajonė. Vyras dirbo pamaininį darbą, o aš, turėdama keturis vaikus, tą šunį iš penkto aukšto tampydavau. Kaip tyčia, šuo pasitaikė labai piktas – nors ir būdavo su antsnukiu, puldavo praeivius. Buvo nelengva, tačiau jaučiausi atsakinga už tą gyvūną. Mano jauniausias sūnus užaugo su juo.
Nors vilkšunis buvo nepaprastai piktas ir urgzdavo, kai kas nors artindavosi prie jo maisto, Andrius galėjo po jo indelius ropoti. Šuo nieko nedarydavo, jautė, kad tai yra mažas vaikas. Kai Andriui buvo metukai ir jis pradėjo vaikščioti, įsikibdavo šuniui į gaurus, šuo labai atsargiai atsistodavo ir leisdavo žaisti, eiti prisilaikant į jį. Niekada nėra jo užgavęs“ - apie pirmąjį šunį pasakoja Vaiva Sikorskienė.
Šiuo metu Sikorskių namuose be jaunojo Klecko gyvena senolis Petras. „Petras jau senas, jam 13 metų. Kai gyvenome Vilniuje, jam nuolatos atsirasdavo žaizdos. Padarė veterinaras nuotrauką ir rado plaučiuose vėžį. Tačiau persikrausčius į kaimą jis atsigavo ir vėl jaučiasi žvalus. Petras išeina į lauką ir grįžta kada nori. Žinote, kaime mums visiems geriau – ir vaikams, ir gyvūnams“ – pastebi V. Sikorskienė.
Naujausias šios šeimos narys – katinas, kuris po truputį pratinasi prie gausaus vaikų būrio. „Sūnus Domas atvažiavo pas mus su drauge ir pamatė, kad mus užpuolė pelės. Jos tokios įžūlios – tiesiog tupi ir žiūri! Netrukus Domas surado katiną ir atvežė jį mums. Katinas dar šiek tiek laukinis, taigi kol kas jį laikome kitame kambaryje ir bandome po truputėlį prisipratinti. Šiek tiek baiminamės, nes kai tokia gauja vaikų prilėks prie jo, tai išsigąs ir išvis neišlįs“.
V. Sikorskienė įsitikinusi, kad gyvūnai prisideda prie vaikų savijautos gerinimo ir gydo patirtas emocines traumas.
„Iš globos namų atkeliavę vaikai yra pažeidžiami, turi emocinių sutrikimų. Gyvūno glostymas, minkymas, rūpinimasis augintiniu šiuo atveju yra labai naudingas. Juk kiekvienas vaikas savo aplinkoje nori turėti kažką švelnaus. Vaikai turi intuityvų jutimą, kaip bendrauti su gyvūnu. Mano vaikai, ypač tie, kurie labiau pažeidžiami, turėję neigiamų patirčių, sunkiai prisileidžia suaugusius. Jais tiesiog nepasitiki. O su gyvūnas visai kitaip. Pavyzdžiui Miglė visada kačiukų nori, sėdi juos apsikabinusi. Arba tiesiog pasėdi šalia šuns Petro. Matyt, jai to reikia. Be abejo, vaikams trūksta šilto, ramaus fizinio kontakto. Kita vertus, gyvūnus reikia auklėti ir mokyti tinkamai elgtis su vaikais“.
Sikorskių šeimos nariais tampa tie gyvūnai, kurie yra pamesti, palikti, pamiršti. Tie, kurių niekas nepasiims.
„Žinoma, reikia priglausti tą gyvūną, kuris yra nukentėjęs. Su visais įmanoma rasti kažkokius sąlyčio taškus, nė vienas mūsų gyvūnas nėra nuskriaudęs vaikų. Visą gyvenimą imdavome šunis iš prieglaudų. Manau, kad šuo turi būti draugas, o ne puošmena. Gyvūnai yra šeimos nariai, juk jie su mumis būna dieną naktį. Petras kartu jau 13 metų! Jis turėjo bėdą – nelaikė šlapimo. Gyvenome daugiaaukštyje, reikėdavo labai dažnai vesti į lauką. Aplinkiniai įvairių patarimų davė, tačiau kiek jam lemta, tiek tegul gyvena su mumis. Jaučiame tą grįžtamąjį ryšį iš gyvūno, jis yra dėkingas. Kai šalta, atidarau duris ir kviečiu pas mus, o jis jau stovi visas patenkintas. Man atrodo, kad tiek žmonės, tiek gyvūnai yra gamtos dalis, ir nieko nereikia dirbtinai daryti, viskas susiklosto savaime“.
Jeigu Vaivai reikėtų pasirinkti šunį, kuris jai daro didžiausią įspūdį – tai būtų basetas. „Turiu svajonę, kad kokio jubiliejaus proga man padovanotų basetą. Jis atrodo toks ramus, filosofiškas, lėtas, kaip ir aš. Tai būtų antras gyvenime veislinis šuo, kurį nusipirktumėme taip sąmoningai. Nes visi, kuriuos turėjome, buvo kiemsargiai arba kitaip sakant – Lietuvos lenciūginiai“ – šypsosi pašnekovė.
Šis straipsnis yra kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai, kaip su tikrais šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.