Vienas nedidelis šunelis gali aukštyn kojom apversti įprastą šeimos rutiną, padėti atrasti naują pomėgį ir šeimą paversti tikra komanda. Būtent taip nutiko Dianai ir Alicijai, kai jų kompaniją papildė papiljonų veislės šuniukas Limitas.

Prieš šešis metus šis ypatingų ausų savininkas, kurio protėviai kompaniją palaikė pačiai Marijai Antuanetei, tapo tikru tuomet dar devynmetės Alicijos draugu ir bendražygiu.

„Kai įsigijom šį šunelį, Alicijai buvo 9 metai. Praktiškai iškart pradėjome važinėti po parodas. Jis – Lietuvos čempionas. Per kelis metus gavome visus svarbiausius Lietuvoje titulus, tad nusprendėme, kad metas šį pomėgį baigti, nes dalyvavimas užsienio parodose brangus ir daug laiko reikalaujantis užsiėmimas.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Alicija buvo atsakinga už Limito vedimą ringe. Tačiau ringas – tik gražioji pusė. Norisi, kad tavo šuo gautų geriausią įvertinimą, nes nuo to įvertinimų kiekio paskui priklauso gaunamas titulas. Dažniausiai šunų vedimu rūpinasi suaugusieji, labai retai - vaikai, nes tai atsakingas darbas – valdyti šunį, kad jis gražiai elgtųsi, kad tvarkingai stovėtų. O prieš tai dar turi būti parodinis dresavimas. Taigi Alicija kiekvieną dieną, kartais noriai, kartais nelabai, išsivesdavo šunį į lauką ant kalniuko ir su parodiniu pavadėliu vaikščiodavo ratuku. Kas iš šono pažiūrėdavo, turbūt tikrai nesuprasdavo, kas vyksta“ – su šypsena pasakoja Diana.

Mama Diana prisipažįsta, kad sunkiai įsivaizduoja, kaip vaikus pakeičia gyvūnai, nes ją ir jos šeimą gyvūnai supą visą gyvenimą.

„Aš pati užaugusi su gyvūnais, lygiai taip pat su gyvūnais augo ir Alicija. Jai buvo tik pusė metukų, kuomet netekome šuns. Iškart įsigijome katiną. Rusų melsvosios veislės Joriui jau 13 metų. Manau, kad matydamas nuoširdžią suaugusiojo meilę gyvūnams, vaikas pats supranta atsakomybės svarbą. Alicija mato, kad aš tuos gyvūnus myliu be proto ir jaučia bei žino, kad reikia pavedžioti, išprausti po pavedžiojimo, reikia vaistus suleisti, nes mūsų katinas diabetikas.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Dukra išmoko leisti vaistus, nes aš ne visada galiu būti būtent tuo metu, kada katinui to reikia, kad jis gerai jaustųsi, kad galėtų normaliai gyventi, kaip ir žmonės, kurie turi šią bėdą“.

Alicija prisipažįsta, kad ši užduotis pradžioje buvo tikras iššūkis: „Kai pirmą kartą reikėjo suleisti insuliną Joriui – buvo neįtikėtinai baisu. Jaudinausi, kad blogai suleisiu, kad jam skaudės. Dabar tiesiog išmokau. Adata mažytė, jis pripratęs, tai ir man daug drąsiau.“


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Alicija prisimena, kad dalyvavimas parodose jai suteikė galimybę išmaišyti skirtingus Lietuvos kampelius, o tuo pačiu tai buvo ir įdomus hobis. „Po Lietuvą šiaip nelabai važinėdavome, bet kai parodos vykdavo, reikėdavo nuvykti ir į kitą Lietuvos galą. Kartais gal ir sunku būdavo rytais keltis ir vedžioti, dresiruoti, bet iš kitos pusės – dalyvauti pačiose parodose buvo labai smagu ir įdomu. Žinoma, pirmus kartus labai jaudindavausi, labai baisu būdavo, po to kažkaip pripratau, smagiau pasidarė, labiau linksma nei baisu.“


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Šuns atsiradimas, dalyvavimas parodose, kartu praleistas laikas dar labiau sustiprino mamos ir dukros ryšį. „Esame pasiskirsčiusios pareigomis. Darbo dienomis, rytais prieš mokyklą ir per pietus – Alicija išveda Limitą, vakarais dažniausiai vedžioju aš. Važinėjimas po parodas tikrai turėjo įtakos disciplinos formavimuisi. Alicija vos ne kas dieną turėdavo dresuoti šunį ir juo užsiimti. Galų gale noras laimėti ugdė lyderiavimo savybes. Labai didžiuodavausi dukra, kai ji gerai pasirodydavo. Labai džiaugdavausi ir jaudindavausi pasirodymo metu“- sako Diana.

Alicijai ir Dianai gyvūnai yra neatsiejama gyvenimo ir šeimos dalis. „Gyvūnai – kaip draugai. Kai lieki vienas namuose, su jais kur kas smagiau” – sako Alicija.

Tikra tiesa, kad namuose, kuriuose gyvena gyvūnai – nebūna liūdna, o vyraujanti atmosfera – ypatingai jauki. Kol katinas Joris ieško patogiausios vietos pasislėpti, Limitas nusprendžia jį įtraukti į savo dūkimus. Kol visa tai vyksta prieš akis, namuose nenutyla juokas ir krizenimas, ir kiekvienas namų kampas tampa džiugesniu.

Šis straipsnis yra kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai, kaip su tikrais šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.