Vilniuje gyvenanti aktyvi ir veikli pensininkė Veronika prieš šešis metus rado mažąjį pudelį, kuris tapo jos bendražygiu ir draugu.
“Zarasuose prie degalinės yra šaltinis, kuriame mes visuomet imame vandenį. Kartą pamačiau ten lakstančius du šuniukus besirausiančius šiukšlių konteineriuose. Pašaukiau ir Rudis atbėgo prie manęs, pradėjo glaustytis. Apsidairiau, aplink nebuvo jokių žmonių. Mano automobilio durelės buvo atidarytos, vyras sėdėjo priekinėje sėdynėje ir aš jo klausiu: „Imam?“. O Rudis nieko nelaukęs įšoko į automobilį. Vyras tylėjo, tai sakau: „Na, jei tu tyli, vadinasi imam“.
Tuo metu mes gyvenome užmiestyje, sodyboje, taigi mums kaip ir reikėjo šunelio. Na, ir parsivežėm namo. Vakare jį pririšau prie grandinės, iš kartono dėžių padariau būdą, galvojau bus sargas. Naktį girdžiu loja, kaukia, o aš negaliu užmigti. Išėjau, jis sėdi ir žiūri į miškus. Pagailo šunelio, tai parsivedžiau namo ir paguldžiau ant žemės šalia lovos. Ryte pabundu, nes jaučiu, kad kažkas šildo nugarą. Rudis jau buvo įsikraustęs į mano lovą miegoti. Taip va ir prisipratinome jį” – apie šunelio atsiradimą pasakoja Veronika.
Rudis, kaip ir visi pudelių veislės šunys, pasižymi švelniu charakteriu, sumanumu ir intelektu.
“Jis labai protingas, paklusnus šuniukas. Niekada nelenda į akis, yra neįkyrus. Rudis dar ir medžiotojas – gaudo gyvates, varles, peles, kurmius kasa, rausia. Kai eidavau grybauti, uogauti, Rudis eidavo kartu ir visada nusivydavo kokią stirną, zuikį. Bėgdavo toli toli. Man tereikdavo sušvilpti ir jis grįždavo pas mane. Uždusęs, šlapias visas. Vasarą jis kartu su mumis gyvena sodyboje, o žiemojame bute” – pasakoja Veronika.
Pašnekovė yra viena iš itin veiklių pensininkių, kuri aktyviai dalyvauja senjorams skirtuose projektuose, renginiuose ir užsiėmimuose, bet tarp visų veiklų visada randa laiko Rudžio priežiūrai.
“Tai yra gyvas daiktas, turi būti atsakingas už jį. Šeima man padeda susitvarkyti su juo, jei kur nespėju. Kur galima, kai keliauju su automobiliu, pasiimu jį kartu. Žinoma didžiausias privalumas tas, kad nori nenori, gali ar negali, privalai eiti ir vaikščioti kartu su šuneliu, tad nesėdi ant sofos, pajudi. Vedžiodama šunį susipažinau su ne viena aplink gyvenančia kaimyne: ir sportininkės, ir pedagogės, ir aukštaitės, ir žemaitės. Jeigu kada susitinkame bevedžiodamos, tai ir apie anūkus pašnekame, ir apie šunis. Vienintelė problema su kuria susiduriu - tai būtinybė reguliariai šunį kirpti. Į kirpyklą ne visada sau galiu leisti nueiti, o pudelio veislės šuniui apkirpimo reikia gana dažnai. Jeigu gyvena vienišas žmogus ir turi sveikatos, niekur daug nedalyvauja, tai tikrai patarčiau įsigyti gyvūną.”
Šis straipsnis yra kompanijos “Purina” inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai senjorams“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti senyvo amžiaus žmonės priglausti vyresnio amžiaus šunis ir kates iš gyvūnų prieglaudos. Keturkojų kompanija džiugina, įkvepia, pakelia nuotaiką ir palengvina neretai vienišą kasdienybę.