Žmogaus teisių užtikrinimas šalyje, humanitarinė pagalba, besąlygiškas siekis skleisti humanizmo idėjas ir užtikrinti orumą kiekvienam žmogui nepaisant rasės, tikėjimo, orientacijos ar lyties – visi šie epitetai susiję su “Žmogaus teisių stebėjimo institutu” bei “Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija”. Žmonės, dirbantys šiose organizacijose ir tikintys globaliomis idėjomis, nepamiršta ir keturkojų žmogaus draugų. Dar daugiau, šie ištikimi bendražygiai padeda atsikvėpti, tampa pretekstu pertraukai, paguodžia ir įkvepia jėgų naujiems iššūkiams.

Laikinai einanti “Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos” generalinės sekretorės pareigas Ginatrė Guzevičiūtė keturis metus nesiskiria su borderkolių veislės kalyte Gaza.


Nuotraukos autorius - Eugenijus Mironovičius

“Norėjau šuns, su kuriuo galėčiau aktyviai leisti laiką. Kaip žinia, borderiai yra šunys, kuriems nuolat reikia darbo, taigi mes užsiimam šunų sportu (angl. agility). Norėjau tokio šuns, su kuriuo būtų lengva dirbti, kuris būtų lengvai treniruojamas. Į darbą Gazą atsivedu nuo mažens, pratinau po truputi. Tai vyksta ne kasdien, bet penktadieniais ar kai turiu mažiau darbo, visada ją pasiimu kartu. Žinoma, prieš tai atsiklausiu kolegų ar netrukdys. Mūsų kolektyvas – šunų mylėtojai, tad visi labai teigiamai reaguoja į Gazos apsilankymus. Kai aplink sukinėjasi šuo, kolegos pagyvėja, tampa linksmesni. Man labai pasisekė, kad galiu atsivesti savo augintinį į darbą.”

G. Guzevičiūtė įsitikinusi, kad norint vestis šunį į darbą ar kitą viešą erdvę būtina jį dresuoti ir pratinti prie skirtingos aplinkos.

“Ypatingai daug žalos padaroma tais atvejais, kai šuo būna neišdresuotas ir įvyksta koks nors incidentas restorane, kavinėje ar sodyboje, o po to užkertamas kelias kitiems šunims lankytis tose vietose. Dresavimas skirtas tam, kad savininkas būtų užtikrintas ir žinotų, kaip jo šuo elgsis vienoje ar kitoje situacijoje.”


Nuotraukos autorius - Eugenijus Mironovičius

Gintarė Guzevičiūtė mano, kad požiūris į šunis Lietuvoje sparčiai kinta, tampa atviresnis ir draugiškesnis. Taip pat pašnekovė pastebi, kad požiūris į šunis susijęs su kultūriniu fonu, kuriame gyvena žmogus. “Kai klientai ateina, pavyzdžiui, pas teisininkus, stengiuosi, kad nematytų šuns, nes labai skiriasi požiūris į augintinius. Pavyzdžiui, čečėnams nelabai patinka, kad aplink šmirinėja Gaza, taigi toleruodama skirtingas nuomones ir įpročius, stengiuosi, kad šuo neerzintų lankytojų. Lietuviai kur kas paprasčiau tai vertina. Labai džiugu, kad požiūris į gyvūnus sparčiai keičiasi. Bent jau Vilniuje yra daug vietų, kur gali nueiti su savo augintiniu. Daug labiau nustembu, jei manęs kažkur nepriima su Gaza. Tada tikrai pagalvoju: „O dieve, kodėl taip keistai elgiasi šita įstaiga, juk taip praranda klientus“. Tačiau manau, kad požiūris į šunis iš esmės keičiasi dėl to, kad keičiasi požiūris ir į patį darbuotoją. Dabar darbuotojai gali turėti laisvesnes darbo valandas, planuoti laiką su savo šeima. Laisvesnis požiūris, mus išlaisvina, nebelieka tų „nuo 8 iki 5“ darbo valandų. Šis vakarietiškas požiūris ir lemia, kad darbuotojai atsiveda šunis. Juk yra nemažai biurų, į kuriuos penktadieniais ir vaikus atsiveda. Palaipsniui nebelieka tų griežtų rėmų, kaip darbuotojas turi elgtis, kokia turi būti jo darbo vieta.”


Nuotraukos autorius - Eugenijus Mironovičius

“Žmogaus teisių stebėjimo instituto” direktorė Dovilė Šakalienė augina Škotijos baltąjį terjerą Floidą Fatą Morganą, kurį draugiškai vadina Flūške. Pašnekovė pastebi, kad gyvūnai darbe atsiranda dėl aktyvaus ir greito gyvenimo būdo. “Mūsų komandos dalis yra tikrai darboholikai, tačiau neprarandame tikėjimo, kad galime pakeisti padėtį į gerąją pusę, bet kartu žinome, kad tam reikia daug darbo. Iš kitos pusės, mes esame žmonės, kurie turi savo asmeninį gyvenimą, draugus, šeimas ir augintinius. Ir susiklosto tokios situacijos, kai tie augintiniai atsiduria mūsų biure. Pavyzdžiui, mano šuo pirmą kartą biure apsilankė ir viską apžiūrėjo dėl to, kad pasiėmusi iš kirpyklos paprasčiausiai neturėjau kur jo palikti. Jis keletą valandų pamiegojo po stalu, pasėdėjo, nieko nesugraužė. O štai mano vyriausiojo patarėjo biglis iškart įlipo į didžiausią gėlės vazoną ir bandė ją nuėsti. Mūsų teisės programų vadovė kartu su seserimi taip pat augina šunį, kuris irgi kartais ateina pas mus. Jis labai žaismingas ir visiems pakelia ūpą. Viskas priklauso nuo aplinkybių. Mūsų biure nėra jokios taisyklės dėl gyvūnų atsivedimo, tiesiog mylime augintinius. Jeigu kažkam norisi atsivesti gyvūną, jam liūdna namuose arba nėra kur palikti, tai aš esu už tai.”


Nuotraukos autorius - Eugenijus Mironovičius

“Mūsų valstybei būtų labai sveika suvoki, jog gyvename pagal taisykles, kurias susikuriame patys. Jeigu kalbame apie įstaigas, kuriose yra tam tikri reikalavimai, tai privalome atsižvelgti, kad gyvūnas nesukeltų problemų. Į viską reikia žiūrėti vadovaujantis sveiku protu. Jeigu kalbėsime apie verslo organizacijas, nematau išvis jokių problemų. Nereikia manyti, jog jeigu neparašyta, kad kažką galima daryti, tai vadinasi, yra uždrausta. Tikrai patarčiau, rekomenduočiau ir visaip palaikyčiau idėją įmonėms tapti draugiškoms gyvūnams.

Jei kalbame apie organizaciją, kuri siekia rezultatų, tai jos pagrindas yra žmonės. Gyvūno būvimas teigiamai veikia psichologinę būseną, atpalaiduoja, leidžia efektyviau dirbti. Gerindami darbuotojų psichologinę būklę teigiamai veikiame imuninę sistemą, tad jie turėtų mažiau sirgti, o tai darbdaviui turėtų būti naudinga. Taip pat leidimas dirbti su augintiniu parodo, kad darbuotojai darbdaviui yra svarbūs. O tik tada, kai darbuotojas jaučiasi svarbus, jis yra lojalus įmonei, nes jaučia, kad į jį žiūri kaip į žmogų, o ne kaip objektą, kuris skirtas uždirbti pinigus.” – mintimis dalinasi D. Šakalienė.

Šis straipsnis yra kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai darbe“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti įmones tapti draugiškomis gyvūnams bei suteikti galimybę darbuotojams dirbti kartu su savo augintiniais. Gyvūnai esantys darbo aplinkoje įkvepia, padeda atsipalaiduoti ir lengviau pernešti stresą.