Netoli Elektrėnų esančiame Kloninių Mijaugonių kaime, nuošaliau pastatytame name netrūksta šurmulio, džiaugsmo ir amsėjimo. Pensininkė Pranutė augina katiną Maksą, nesenai priglaustą, vos kelių mėnesių šunelį Niką ir ilgametį savo keturkojį draugą Topsį. Būtent pastarasis tapo priežastimi naujo gyventojo atsiradimui.
„Topsiui jau 10 metų. Pasiėmiau iš kaimyno. Ilgą laiką auginau du šunis, bet praėjusį mėnesį sunkvežimis vieną suvažinėjo. Jie su Topsiu buvo neišskiriami draugai. Po to įvykio Topsis gedėjo, prastai ėdė, liūdnas buvo, sukūdo. Nebegalėjom žiūrėti, kaip jis kankinasi, tad nusprendėm jam naują draugą priglausti.
Kol kas Niko tiek šuo, tiek katinas prisibijo. Šitas mažas nori žaisti, urzgia, o Topsis nenori, vis pabėga. Katinas irgi baiminasi: jei mažiukas vaikšto, katinas net į kambarį neįeina. Kol kas jie nesupranta kas čia toks, bet su laiku pripras, mažasis paaugs ir viskas bus gerai“ – pasakoja Pranutė.
„Katiną taip pat pasiėmiau iš kaimynės. Jis labai meilus, ant kelių vis sėdi, murkia. Buvęs katinas irgi buvo labai geras. Visada atsiguldavo šalia manęs ir laukdavo, kol pakalbinsiu ir paglostysiu. Jei nieko nedarydavau, jis vis šliauždavo artyn veido, jei ir toliau ignoruodavau ir neglostydavau, galiausiai švelniai kirsdavo per veidą. O jei ir tada nešnekindavau jo, tai įsikąsdavo į veidą ir laikydavo, kol dėmesį parodysiu“ – juokiasi prisiminusi Pranutė.
Pašnekovė pastebi, kad meilė gyvūnams ją lydėjo nuo pat mažens ir persidavė per tėvų pavyzdį. „Kaip nemėgsi gyvūnų? Vaikystėje augant pas tėvus buvo ir šuniukų, ir kačiukų. Iš fermos ir paršiuką buvome nusipirkę, bet jis elgėsi labiau kaip šuniukas, o ne paršas. Kol mažas buvo vakare ateidavo prie durų, cypdamas ir prašydamas, kad įleisčiau į kambarį, įleidus prašydavosi į lovą. Taip pat ir kaimynams padėdavau prižiūrėti ir pašerti jų gyvulius. Žiemą visada kaimynų katiną ar šunį įsileisdavau į namus, kai būdavo lauke per šalta.“
Augintiniai pasirūpina, kad senolės dienos būtų linksmesnės, o jų išmanumas ir gudrumas – stebina. „Jei atsigulu į lovą ir sudejuoju, tai Topsis iškart užšoka ant lovos ir glaudžiasi prie krūtinės, jis žino, kad man negerai. Taip jis man bando padėti. Su tuo, kurį suvažinėjo, tai net žaidimų turėjome. Paslėpdavau kokį daiktą pasakydavau „Pūkai, ieškok“ ir jis ieškodavo kol surasdavo ir atnešdavo. Taip pat jis mėgdavo kaimyno cigarečių pakelį paslėpti kiekvieną kartą kai jis pakeliui eidamas stabtelėdavo pas mus.
Mano vyras žvejojo ežere, nusimetė striukę ir liepė šuniui ją parnešti namo. Kadangi striukė sunki, o šuo negali jos paprastai įsikandęs panešti, tais jis atbulas tempė iki pat namų.” – apie savo keturkojus augintinius pasakoja Pranutė.
Pranutė mano, kad visiems senoliams, kurie gyvena kaime, labai naudinga turėti augintinį. “Kaime nesunku prižiūrėti gyvūnus, nei vedžioti reikia, nei ką. Kai aplink mažiukas Nikas bėgioja išvis labai gražu. Visi gyvuliukai mieli. Aišku, mažiuku reikia daugiausia rūpintis, bet gaunamas džiaugsmas didesnis. Dabar, kai gyvename senukai po vieną kaimuose, tai koks gyvenimas, kai nėra su kuo pašnekėti? O va, turiu šuniuką, tai ir pašneki, ir pasibari, ir paglostai.”
Mažasis Nikas sparčiai auga ir kiekvieną dieną tampa vis stipresnis bei sumanesnis. Topsis pradeda bičiuliautis su mažuoju savo draugu ir palengva atsigauna po Pūkio žūties. Katinas Maksas išdidžiai stebi kompaniją įsitaisęs ant lovos. Tokioje draugijoje pensininkės dienos tampa nepalyginamai džiugesnės ir linksmesnės. Gyvūnų ėdalo kompanija “Purina”, norėdama prisidėti prie šios šaunios ketveriukės gerbuvio, pasirūpino mažojo Niko ėdalu pirmiesiems gyvenimo metams bei palepino ėdalu senbuvį Topsį , tad nuo šiol pensininkei Pranutei bus dar lengviau rūpintis savo keturkojų kompanija.
Šis straipsnis yra kompanijos “Purina” inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai senjorams“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti senyvo amžiaus žmonės priglausti vyresnio amžiaus šunis ir kates iš gyvūnų prieglaudos. Keturkojų kompanija džiugina, įkvepia, pakelia nuotaiką ir palengvina neretai vienišą kasdienybę.
Šis straipsnis yra kompanijos “Purina” inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai senjorams“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti senyvo amžiaus žmonės priglausti vyresnio amžiaus šunis ir kates iš gyvūnų prieglaudos. Keturkojų kompanija džiugina, įkvepia, pakelia nuotaiką ir palengvina neretai vienišą kasdienybę.
Skirkite minutę laiko ir atsakykite į kelis mūsų paruoštus klausimus, o trijų laimingųjų augintinius „Purina“ nustebins maloniomis dovanomis!