Valentina – itin veikli, vietoje nenustygstanti ir gyvenimu besidžiaugianti pensininkė. Aktyvus gyvenimo būdas netrukdo Valentinai rūpintis pinčerių veislės kalyte Luna.
„Mano dukra buvo nuvažiavusi pas savo vyrą į tėviškę, į jo kaimą. Skambina ir sako: „Mamyte, aš jums parvešiu šuniuką“. Sakau: „Dar to betrūko, nereikia man, kur aš jį dėsiu“. Tačiau dukra Luną vis tiek atvežė, nes negalėjo jos palikti pas pirmuosius šeimininkus. Ji buvo nemylima, spardoma, niekam nereikalinga. Nuvažiavus pas dukrą pamačiau Luną: tokia maža, baili, į delną tilpo.
Paėmiau, prisiglaudžiau ir įsimylėjau. Ji jau 4 metai su manimi. Esu labai užimta ir maniau, kad neturėsiu laiko su ja vaikščioti, juk rūpestis nemažas: kai tokia mažutė, tai ir ryte, ir per pietus, ir vakare būtina išvesti į lauką. Tačiau viską spėju – ir iš ryto, ir vakare pavedžioti, ir miegam kartu, ir valgom vos ne iš tos pačios lėkštės kartu. Aš jau be jos gyventi negaliu.” – pasakoja Valentina.
„Luna labai švelni, bet kartu ir pikta. Jeigu ji sėdėtų man ant kelių, o kas nors bandytų mane paliesti, tai kąstų, nes visada mane gina. O šiaip tai miela labai, gražių akių, nugarą man pašildo, miegam kartu po patalais. Ji kaip žmogus, tik kalbėti nemoka ir kojytės keturios. Kai atsirado Luna, kartu atsirado ir daugiau rūpesčių, bet kita vertus ir kur kas daugiau džiaugsmo. Ryte ateina pas mane, pasišnekam. Kalbėti nemoka, bet jos akys kalba. Tikrai labai gera turėti tokią augintinę“ - apie Luną pasakoja pensininkė.
Tiek Valentina, tiek jos dukra yra gyvūnų gelbėtojos ir mylėtojos, tad priklydęs laukinis katinas irgi rado vietą jų namuose. „Dar turime katiną Garfildą. Jis atklydo prieš 4 metus. Dukra skambina ir sako, kad atėjo rusvaplaukis, baisus, laukinis katinas, bet jį pašėrė ir išvežė toliau nuo namų. Kitą dieną vaikai grįžta iš mokyklos ir jis vėl įsitaisęs namo terasoje. Dukra skambina vėl ir klausia ką daryti. Pasiūliau vėl pašerti. Po kurio laiko ji perskambino ir papasakojo, kad katė ėdė kaip paršiukas, viskas iš burnos krito. Tačiau dukra vėl išvežė katiną toliau nuo namų. Kitą dieną jis vėl atėjo. Tada pasakiau, kad jeigu jau trečią kartą atėjo pas ją, tai tegul ir lieka.
Kitą dieną atvažiavau į svečius, mes jį išmaudėm, sutvarkėm, bet jis vis tiek buvo visas nudraskytas. Išeidavo vis, nebūdavo 3 paras ir vėl grįždavo visas purvinas ir baisus. Galiausiai jį sterilizavom ir katinas apsiramino. Tada pamatėm visą jo grožį. Kaip iš filmo „Garfildas“. Kailis labai gražus, uodega ilga, o koks sargas! Į namų teritoriją neįeina nei katės, nei šunys. Tai va, tokie ateiviai pas mus ateina, o mes vis priglaudžiam.”
Pensininkė pripažįsta, kad meilė ir ypatingas dėmesys gyvūnams ją ir jos šeimą lydi visą gyvenimą. „Kai statėme namą, vyras pakėlė rastą ir po juo radome pelę su ką tik gimusiais peliukais, kurie buvo įsikibę į motiną. Pelė ėmė bėgti, vaikai neišsilaikė, vienas po kito nukrito, tai vyras padėjo atgal rastą ir pasakė: „Aš čia tikrai nieko nestatysiu“.
Visi šeimoje mylėjome tuos gyvūnus, aš dar kaime užaugus, tai įvairiausi gyvuliai visada buvo aplink namus. O ir šiaip, čia juk gyvas padaras, kaip tu gali jį nuskriausti. Man siūlė važiuoti į prieglaudą pasiimti šunį, bet aš paskiau, kad tikrai nevažiuosiu. Čia juk tas pats kaip važiuoti į vaikų namus – į tave žiūrės visos tokios gražios akys ir visos taip norės, kad pasiimtum.”
Šis straipsnis yra kompanijos “Purina” inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai senjorams“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti senyvo amžiaus žmonės priglausti vyresnio amžiaus šunis ir kates iš gyvūnų prieglaudos. Keturkojų kompanija džiugina, įkvepia, pakelia nuotaiką ir palengvina neretai vienišą kasdienybę.
Skirkite minutę laiko ir atsakykite į kelis mūsų paruoštus klausimus, o trijų laimingųjų augintinius „Purina“ nustebins maloniomis dovanomis!