Jaukiame Jungėnų miestelyje gyvenančios Janinos dienas džiaugsmu ir murkimu pripildo priglausta katė. Pūkuota augintinė į jos namus atkeliavo iš globos namų, tiksliau iš laikinosios globėjos, kurios namai buvo tapę laikina užuovėja nuo pamestinukės likimo.

Mažylę internete pamatė Janinos anūko žmona Vaida. Jos kartu nusprendė, kad katytė Janinai bus puiki bičiulė, tad nieko nelaukusios moterys susiruošė į kelionę. Ši draugystė prasidėjo sauso mėnesį ir, kaip prisipažįsta pati pensininkė, nebuvo nė menkiausios akimirkos, kad ji pasigailėtų tokio savo sprendimo.

Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

„Augau kaime, tad gyvūnai mane supo nuo pat mažens. Turėjome ir kačių, ir šunų, todėl jų draugija man visada patiko, o meilė gyvūnams tapo begaline. Kai išėjau į pensiją, likau viena, tada ir nusprendžiau, kad būtų nuostabu priglausti katę“ – pasakojimą pradeda Janina.

Senjoros Janinos gyvenime atsiradusi pūkuota bičiulė praskaidrino dienas ir suteikė daugiau ūpo. „Dabar mano nuotaika puiki. Taip gera, ramu, kai pareinu namo, o namuose kažkas pasitinka, laukia. Ji atsigula ant šono, prašo, kad pakasyčiau – taip ji su manimi pasisveikina.“

Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Janinos augintinė – labai sumani katė, su kuria ryšį pavyko užmegzti nuo pirmųjų dienų. Žinoma, kartais ji iškrečia linksmų išdaigų arba nustebina ryškiu savo charakteriu. „Kai einu gulti, sakau jai: „Gult!“. Ji užšoka ant lovos, palaukia, kol aš užmigsiu, o tuomet jau užsiima savais reikalais. Ryte atsikėlusi užlipa ant lovos, vaikšto šalia ir murkia prašydama, kad atsikelčiau ir duočiau valgyti. Ji man tobula - labai tvarkinga, paklusni, nuo stalo nieko neima. Anksčiau užlipdavo ant palangės ir nukandžiodavo gėlių lapus. Aš ją pabariau kelis kartus. Todėl dabar kai užlipa, pirmiausia pasižiūri, ar aš matau, ir jeigi būnu atsisukus – nieko nedaro. Mane džiugina, kai ji bėgioja. Man patinka, jog ji visada paskui mane vaikšto: jei aš virtuvėje, tai ji ant palangės šalia, jei miegamajame, tai ji ant lovos, jei svetainėje – ji vėl šalia. Todėl visada jaučiuosi reikalinga.”

Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

„Nuo pat pirmos susitikimo sekundės buvo labai meili su manimi, matyt, jai labai trūko žmogiškos meilės ir šilumos. Ji ne tik augintinė, bet ir draugė. Kai aš blogai jaučiuosi, katė atsigula ir gailiai murkia, matyt, jaučia, kad negaliu žaisti su ja, nori paguosti” – glostydama savo augintinę pasakoja Janina.

Janinos istorija – dar vienas pavyzdys, kad bičiulystė su gyvūnu gali būti tokia stipri ir ypatinga, kad tampa panaši į tikrą žmogišką draugystę. Šis ryšys svarbus, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo būdo. Juk visi norime turėti draugų!

Šis straipsnis yra kompanijos “Purina” inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai senjorams“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti senyvo amžiaus žmonės priglausti vyresnio amžiaus šunis ir kates iš gyvūnų prieglaudos. Keturkojų kompanija džiugina, įkvepia, pakelia nuotaiką ir palengvina neretai vienišą kasdienybę.

Skirkite minutę laiko ir atsakykite į kelis mūsų paruoštus klausimus, o trijų laimingųjų augintinius „Purina“ nustebins maloniomis dovanomis!