Senjoras Vidmantas iš Kazlų rūdos savo gyvenimo neįsivaizduoja be gyvūnų. Jo namuose - žuvyčių pilnas akvariumas, katė Koko ir net trys šunys. Paskutinis šią kompaniją papildė Bazis, kuris yra netekęs vienos akelės, bet savo judrumu neatsilieka nuo kitų gyventojų.

„Seniausias šuo, kurį turiu – vilkšunis. Anksčiau dirbau apsauginiu ir tai buvo tarnybinis šuo. Naktį vienas juk nepasivysi vagių. Mes saugojom mašinas, stakles, sunkvežimius. Pats jį suradau ir užsiauginau. Taip kartu ir baigėm karjerą.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Iš tiesų visą gyvenimą leidau tarp gyvūnų. Gyvendamas su tėvais auginau triušiukus, balandžius. Po to, kai galimybės leido, bute auginau žuvytes, papūgėles. Mėgstu gamtą, gyvūnus... Persikėlęs į šį namą priglaudžiau daugiau gyvūnų, nes turiu visas tinkamas sąlygas“ – savo istoriją pradeda Vidmantas.

Naujausias gausios kompanijos narys Bazis pensininko namuose atsidūrė po miesto šventės. „Bazis nuotabus! Kartą man draugai pasiūlė važiuoti į Marijampolę, kur vyko šventė „Marijampolės dienos“. Vaikščiojom po miestą, po parką ir kažkas pasakė, kad netoliese yra šunų.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Pamanėme, kad kažkas atvežė tiesiog parodyti. Atėjom pasižiūrėti ir pamatėme mergaites pievoje su dviem šuniukais. Man Bazis iškart labai patiko, nors ir neturėjo akytės. Nuo birželio gyvenam kartu.

Pirmomis dienomis, kai palikdavau atviras duris, jis išbėgdavo į lauką, todėl tekdavo vytis net iki bažnyčios. Dabar Bazis jau namų šeimininkas, apibėga visą teritoriją, pats atsidaro duris. Yra žmonių, kurie laiko mane kvailiuku, nes pasiėmiau šuniuką be akies, klausia, kam man tokio reikia. Na ir kas, kad be akutės! Juk ir žmonės serga, ir be kojos būna.

Tai neturi jokios reikšmės, nes Bazis vis tiek laksto, vikrus yra, tik turėk su juo sveikatos, aš jau nespėju paskui jį. Kambary žiūriu televizorių, o jis ant vieno kelio atsisėda, katytė ant kito. Anksčiau dar paurgzdavo, nes katė visada nori fotelyje sėdėti. Na, bet dabar Bazis suurzgia ir nueina ant lovos. Draugiškai vienas kitam vietą užleidžia. Kartais kartu guli, šildo vienas kitą. Aš nė už ką šuns neriščiau prie būdos, kad ir koks jis bebūtų. Labai saugau savo gyvūnus.“


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

„Niekada neplanavau, kiek turėsiu gyvūnų, tad nežinau ar dar priglausiu ką nors. Pavyzdžiui, katės auginti neketinau, bet Koko labai sirgo, negalėjo vaikų turėti, veisti nebepavyko, tai šeimininkams pasakiau, kad gali man atiduoti, aš paimsiu. Pirmomis dienomis buvo nedrąsi, bet po to tapo labai meili. Ji vis bendrauti nori, lipa ant kelių, ant rankų. Dabar ji visada man ant krūtinės atsigula“ – apie Bengalijos veislės katę pasakoja Vidmantas.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Vidmantas pataria ir kitiems pensininkams priglausti į savo namus gyvūną ir priduria, kad svarbiausia pasirinkti tokį, kuris labiausiai atitiktų galimybes bei pomėgius.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Šis straipsnis yra kompanijos “Purina” inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai senjorams“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti senyvo amžiaus žmonės priglausti vyresnio amžiaus šunis ir kates iš gyvūnų prieglaudos. Keturkojų kompanija džiugina, įkvepia, pakelia nuotaiką ir palengvina neretai vienišą kasdienybę.

Kompanija „Purina“ užtikrins nemokamą ėdalo tiekimą metus laiko. Kviečiame senjorus, kurie norėtų priglausti savo namuose gyvūną arba jų artimuosius susisiekti su mumis e. paštu info@letena.lt arba užpildyti mūsų anketą puslapyje keturkojaidraugai.ltiki lapkričio 10 dienos.