Trakiškės Marijos ir Lapės istorija įrodo, kad keturkojai draugai mūsų gyvenime atsiranda neatsitiktinai. Neretai jie mums padeda pačiais sudėtingiausiais momentais ir tampa naujais šeimos nariais.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Prieš 7 metus pensininkė Marija palaidojo savo vyrą, tad pasimetimas, skausmas ir liūdesys buvo tapę kasdieniais palydovais. „Nepasakyčiau, kad tuo metu norėjau šuns. Mažytę Lapę motinos dienos proga padovanojo anūkė ir dukra. Ryte ją man atnešė į lovą. Ji buvo tokia graži, tokia maža, iškart man po antklode palindo. Negalėjau jos atsisakyti. Dabar Lapė yra šeimos narys, nebežinau, ką aš be jos daryčiau. Ji visada laukia, nori, kad būčiau su ja, džiugina. Jei suserga, tai visai šeimai būna didžiausia tragedija. Buvo kartų, kai visą mėnesį vežiojom į Vilnių lašelines statyti, gydyti. Juk lygiai taip pat ir dėl susirgusių žmonių stengiamės.“


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Lapė buvo išmesta į gatvę vos kelių mėnesių, bet tai nesutrukdė jai tapti linksmu ir ištikimu šunimi. „Lapė labai draugiškas šuo, mėgsta visus žmones, visų prašo, kad ją glostytų. Jei atsiranda žmonių būryje, stengiasi būti dėmesio centre. Labai supyksta, jei kompiuterį įsijungiu arba mezgu. Jei televizorių žiūriu – viskas gerai, atsigula šalia ir pakelia galvą į televizorių, atrodo, kad kartu žiūri. Taip pat jei skaitau, taip pat atsigula ramiai šalia. Bet jei mezgu arba kompiuteryje kažką skaitau, ji nueina tolyn, užsisuka ir supyksta. Lapė visada dainuoja pagal vieną mano telefono skambutį. Buvau pakeitusi melodiją, ir Lapė nustojo dainuoti. Taigi kai būnu darže ir girdžiu ją dainuojančią, žinau, kad man kažkas skambina.“


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Marija ir Lapė buvo neišskiriamos ir darbo metu. Jų kasdienė kelionė į darbą pradžiugindavo ir stebindavo praeivius bei turistus. „Kai dirbau, ją vesdavausi į darbą. Darbe kolegos Lapę labai šiltai sutiko, ji eidavo prie visų ir ramiai išbūdavo kartu visą darbo dieną. Tuo metu aš turėjau tokį trijų ratų dviratį, nes ant paprasto dviračio labai bijau lipti po to, kai skaudžiai nukritau. To triratuko gale buvo dėžė, į kurią įsodindavau Lapę ir važiuodavom į darbą. Ji sėdėdavo ten galvą iškišusi, apžiūrinėdavo viską“ – prisimena pašnekovė.


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Rūpestis šunimi, kitokia rutina ir begalinė keturkojo meilė padėjo Marijai išgyventi netikėtą vyro mirtį. „Lapė padeda nesijausti vienišai. Juk vis tiek vaikai jau turi savo gyvenimą, o Lapė kas rytą būna šalia, turi eiti su ja pasivaikščioti, valgyt daryti – tu turi kuo rūpintis. Man atrodo, kad mūsų susitikimas su Lape buvo tiesiog nulemtas. Kelias dienas iki vyro mirties jis ėjo pas kaimynus ieškoti man šuniuko. Matyt, kažkokia nuojauta jį kamavo. Turbūt, dėl to man vaikai po to ir atvežė šuniuką, kad jis padėtų man ištverti liūdesį.“


Nuotraukos autorius: Eugenijus Mironovičius

Šis straipsnis yra kompanijos “Purina” inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai senjorams“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti senyvo amžiaus žmonės priglausti vyresnio amžiaus šunis ir kates iš gyvūnų prieglaudos. Keturkojų kompanija džiugina, įkvepia, pakelia nuotaiką ir palengvina neretai vienišą kasdienybę.

Kompanija „Purina“ užtikrins nemokamą ėdalo tiekimą metus laiko. Kviečiame senjorus, kurie norėtų priglausti savo namuose gyvūną arba jų artimuosius susisiekti su mumis e. paštu info@letena.lt arba užpildyti mūsų anketą puslapyje keturkojaidraugai.ltiki lapkričio 10 dienos.

Skirkite minutę laiko ir atsakykite į kelis mūsų paruoštus klausimus, o trijų laimingųjų augintinius „Purina“ nustebins maloniomis dovanomis!