Genų mutacija nulėmė ir rūšių įvairovę, ir susirgimus

Geno mutacija vadinamas savaime atsirandantis baltymo pakitimas DNR ar RNR grandyje. Šio sudėtingo biocheminio pasikeitimo priežastys dažnai susijusios su išorės veiksniais, tokiais kaip aplinkos tarša, pavyzdžiui, po Černobylio avarijos pasklidus radiacijai, išaugo onkologinių susirgimų skaičius.

Tačiau genų mutacijas Jakovo veterinarijos centro vadovas vadina evoliucijos varikliu, nes būtent dėl šių pasikeitimų kadaise gyvenusios beždžionės evoliucionavo į žmones. Todėl jis atkreipia dėmesį į tai, kad genų mutacijos gali būti ir geros, ir blogos. Pastarųjų pavyzdys yra ir COVID–19 virusas – tai koronaviruso, būdingo laukiniam gyvūnui, mutacija, užkrėtusi žmogų.

Geraisiais genų mutacijos pavyzdžiais galima vadinti skirtingų rūšių, pavyzdžiui, šunų veislių atsiradimą, nulėmusį šiandieninę jų įvairovę.

Šuniukai


„Kažkada buvo vos vienas laukinis šuo, o šiandien turime 500 šunų veislių – visa tai yra mutacijų ir žmogaus darbo pasekmė. Žmogus prie to prisidėjo imdamas gyvūnus su jam patikusiomis savybėmis – darbinėmis, elgsenos, išvaizdos. Pavyzdžiui, Kornvalio rekso katė yra geros mutacijos pavyzdys. Įvykus plauko mutacijai, atsirado tokios bangelės, o žmogus į tai atkreipė dėmesį ir išvedė atskirą kačių veislę“, – teigia J. Šengaut.

Atsakingame šunų veisime vykdoma genetinių ligų prevencija

Onkologinius susirgimus taip pat nulemia genų mutacija, kurios metu ląstelėje įvyksta pasikeitimai, dėl kurių ji pradeda netvarkingai augti, supiktybiškėja ir tampa vėžiu. Kaip pastebi veterinarijos gydytojas, daugelis genų mutacijos nulemtų susirgimų, tarp jų ir vėžys, yra paveldimi.

„Veterinarijoje turime visą eilę susirgimų, kurie yra paveldimi. Kinologų iniciatyva, su paveldimais šunų ir kačių susirgimais yra kovojama. Kai žinomas vienas genas, atsakingas už tą neigiamą mutaciją, laboratorijoje ištyrus šunį ar katę galima nustatyti, ar jis nešioja tą blogą geną ir ar gali perduoti šį susirgimą savo palikuoniams. Faktas, kad jei turi, gali perduoti, tačiau susirgimai paveldimi skirtingai. Vienu atveju, palikuonis gali susirgti tik tuomet, jeigu abudu tėvai turi mutavusį geną, lemiantį susirgimą. Kitu atveju, jau ir vienas iš tėvų, davęs savo geną palikuoniui, gali nulemti jo susirgimą ateityje“, – aiškina J. Šengaut.

Jakovas Šengautas
Foto: DELFI / Rinatas Chairulinas


Genetiniai tyrimai atlieka svarbų vaidmenį atsakingame augintinių veisime – jų pagrindu sprendžiama, kuriuos šunis galima veisti, kad įvairios paveldimos ligos nebūtų perduodamos jaunikliams.

„Jei kažkokia šunų grupė, sakykime, veislė, pasižymi susirgimu, kuris kitoms veislėms nebūdingas, galima manyti, kad susirgimas yra paveldimas, nes jis susijęs su specifine genetika. Su tokiais susirgimais irgi yra labai kovojama, pavyzdžiui, klubo ir alkūnių sąnarių displazija, visa eilė akių ir širdies susirgimų yra būdingos skirtingoms veislėms. Dėl tokių susirgimų veisliniai gyvūnai yra tiriami, ir gydytojas nustato, ar būtent šitam šuniui, kurį planuojama veisti, yra šis susirgimas, o jei taip, tada gyvūno veisimas yra ribojamas. Todėl yra labai svarbu renkantis veislinį šuniuką įsitikinti, kad jis turi dokumentus, nes būtent šunys su Lietuvos kinologų draugijos dokumentais yra veisiami pagal tam tikras taisykles, todėl žymiai didesnė tikimybė, kad šuo bus sveikesnis“, – pabrėžia J. Šengaut.

Paveldimų susirgimų kontrolė lemia susirgimų skaičiaus mažėjimą

Veterinarijos gydytojas pastebi, kad kova su paveldimais susirgimais kinologijoje pastaruoju metu yra pasikeitusi – kontrolė atliekama saugojant rūšis, mat itin griežta atranka galėtų nulemti tam tikrų rūšių išnykimą.

Šuniukai
Foto: Guoda Kavaliauskaitė


„Anksčiau pasaulinėje kinologijoje buvo įprasta praktika braukti iš veisimo veislės atstovus, kurie turėjo net ir nedidelį polinkį į genetinį susirgimą. Daugelyje šalių tai privedė prie veislės genocido – požiūris į sveikų gyvūnų veisimą buvo toks griežtas, kad tiesiog sunaikino veisles ir nebuvo iš ko jų veisti. Šiais laikais požiūris pasikeitęs ir Tarptautinė kinologų federacija, pasitelkusi mokslinius tyrimus, stengiasi veisti gyvūnus, kurie gali turėti susirgimą, bet kuris pasireiškia nedideliame laipsnyje. Praktika, kuomet patinas turi neigiamą požymį, o patelė yra absoliučiai sveika, nepriveda prie veislės genocido, lemia sveikus šuniukus ir gerą genetinę populiaciją“, – aiškina veterinarijos gydytojas.

J. Šengaut pastebi, kad teisinga paveldimų susirgimų prevencija duoda gerus rezultatus. Vienas iš pavyzdžių – šunų sąnarių displazijos atvejų skaičiaus mažėjimas pastaraisiais metais.

„Su šunų sąnarių displazija Lietuva pradėjo kovoti 1995 metais. Šiandien šia liga sergančių šunų yra vienetai, tačiau galime pasižiūrėti, kad, pavyzdžiui, Baltarusijoje, į kurią man tenka vykti atlikti tyrimų, šių susirgimų yra dešimtimis kartų daugiau, nes prevencija pradėta taikyti tik prieš 2–3 metus. Tai įrodo, jog tokia selekcija protingai veisiant šunis leidžia sumažinti paveldimų susirgimų kiekį ir juos kontroliuoti“, – teigia J. Šengaut.