Su pavojingomis koronavirusų mutacijomis susidurta ir anksčiau

Koronavirusai – tai plati RNR virusų šeima, kuriai priklausančios atmainos gali sukelti žarnyno (enterito) arba kvėpavimo takų (pneumonijos) susirgimų simptomus. Šiai šeimai priklauso skirtingi virusai, galintys paveikti daugumą žinduolių, o taip pat – paukščius ir žmones.

Nors virusas skirtingas rūšis veikia skirtingai ir juo galima persirgti net nesusiduriant su jokiais simptomais, koronavirusai yra lengvai mutuojantys, o COVID–19 nėra pirmas atvejis, rodantis, kokios pavojingos gali būti virusų mutacijos, galinčios persiduoti nuo vienos rūšies kitai.

Koronavirusas
Foto: Shutterstock


Kaip aiškina Jakovo veterinarijos centro vadovas, gyvūnams pasireiškiančius koronavirusus galima išskirti į dvi pagrindines grupes: enteritiniai virusai, sukeliantys viduriavimą, bei respiratoriniai, sukeliantys plaučių susirgimus.

Respiratorinių virusų grupei priklauso ir SARS koronavirusas (SARS–CoV), kuris 2002 m. sukėlė respiratorinį sindromą ir žmonėms – pirmasis jo atvejis buvo užfiksuotas Kinijoje, kurioje mutavusiu virusu šeimininkė užsikrėtė nuo katės. 2003 m. šia viruso atmaina buvo infekuotos 26 šalys, kuriose suskaičiuota daugiau nei 8 tūkst. susirgimų. Panaši situacija stebima ir COVID–19 atveju, tik šįkart mutavęs virusas žmogų pasiekė ne iš naminio, o laukinio gyvūno – skujuočio.

„Koronavirusai yra lengvai mutuojantys virusai. Šunims jie sukelia nekaltus susirgimus, kaip viduriavimas, ir nėra problematiški. Šunų enterito koronavirusas (CECoV) pirmą kartą nustatytas 1971 m. Vokietijoje, o 2005 m. nustatyta šio koronaviruso mutacija, pasireiškusi agresyvesne forma. Virusas, nusitaikydamas į kažkurį organizmo audinį, labai stipriai jį paveikdavo, todėl enteritinis koronavirusas tapo pavojingas ir sukėlė mirties atvejus jauniems šunims. Tačiau, daugeliu atvejų, virusas yra lengvai praeinantis ir šunys juo perserga nepastebimai“, – aiškina J. Šengaut.

Šuo
Foto: Unsplash

Antros grupės šunų koronaviruso atmaina – respiratorinis šunų koronavirusas (CRCoV) – yra plačiai paplitęs, daugybėje veislynų jis aptinkamas apie 60 proc. visų šunų. Kaip teigia veterinarijos gydytojas, šį virusą šunys gavo iš galvijų. Tai įrodyta pastebėjus, kad genetiškai galvijų ir šunų respiratoriniai virusai sutampa 97 proc.

„Katėms būdingi pirmos grupės koronavirusai (FCoV). Šis virusas yra plačiai paplitęs – jo antikūniai aptinkami apie 90 proc. veislynų kačių, tačiau dažniausiai jis nesukelia jokių simptomų. Tačiau 5 proc. atvejų šis virusas mutuoja į piktą formą – kačių infekcinį peritonitą (FIP). Tai yra mirtinas susirgimas, kuriam gydyti nėra jokio specifinio gydymo, ir, maždaug 6 mėnesių bėgyje, jį turintys pacientai miršta“, – teigia J. Šengaut.

Augintiniai COVID–19 neserga, todėl negali užkrėsti žmonių

Koronavirusų istorija įrodo, jog šie virusai linkę mutuoti. Gyvūnams būdingos skirtingos koronaviruso atmainos, kurios dažnai net nesukelia jokių pasekmių, tačiau kai kuriais atvejais mutacijos būna agresyvios ir mirtinos – visai kaip ir COVID–19 poveikio žmonėms atveju.

COVID-19
Foto: Shutterstock


Nors pastaruoju metu skelbta apie teigiamus naujosios viruso mutacijos testo rezultatus augintiniams, gyvenusiems kartu su koronavirusu sergančiais žmonėmis, PSO skelbia, kad augintiniai nauja viruso atmaina neserga ir jokių simptomų jokiam gyvūnui nėra užfiksuota. Tačiau augintiniai žmonių virusu negali užkrėsti – J. Šengaut paaiškina, kodėl.

„Išeidami į lauką, mes visi susiduriame su daugybe infekcijų, kurių dalis pakliūva į mūsų organizmą. Organizme pradeda gamintis antikūniai, tačiau mes tomis infekcijomis nesusergame. Taip pat į COVID–19 reaguoja ir šunys – kol kas nėra jokių duomenų, kad gyvūnas sirgo, tačiau faktas, kad koronavirusą organizme jis gali turėti. O tam, kad šuns organizme esantis virusas būtų perduodamas žmogui, virusas turėtų daugintis. Iš to, kas dabar žinoma, šunys neserga ir virusas jų organizmuose nesidaugina, todėl šuo niekaip negali perduoti viruso žmogui“, – aiškina J. Šengaut.

Galima sutikti ir atvejų, kuomet viena rūšis tam tikrą susirgimą perduoda kitai rūšiai, tačiau ši perduoti susirgimo rūšiai, iš kurio jį gavo, negali. Kaip pavyzdį J. Šengaut pateikia rota virusą – nors klinikoje pastebima, kad, šeimai persirgus šiuo virusu, perserga ir kartu gyvenantys šunys, tačiau tokio atvejo, jog, sergant šuniui, nuo jo užsikrėstų žmogus, nebuvo užfiksuota.

Veterinarijos klinika
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Tai, jog vienos rūšies liga neveikia kitos rūšies, įrodo ir šunų maro pavyzdys – šis virusas buvo ypač paplitęs praeitame amžiuje. Kaip atsimena J. Šengaut, anuomet Lietuvoje buvo stiprios šunų maro epidemijos, tačiau, atsiradus vakcinacijai, ligos mastas buvo sukontroliuotas. Anot gydytojo, per pastaruosius 3 metus jam neteko sutikti nei vieno šunų maro atvejo, per pastaruosius 10 metų – 2 atvejus, tačiau buvo laikai, kai kasdien į kliniką būdavo pristatomi 5–10 šunų su naujai nustatomu šunų maro atveju.

„Gyvūnams leido išsigelbėti Lietuvos veterinarijos institutas, kuris tuo metu veikė Kaišiadoryse, pradėjęs gaminti globuliną. Tuo metu mes buvome toli iki Europos Sąjungos, nebuvo griežtų gamybos reikalavimų, ir vaistas buvo sukurtas skiepijant maro antigeną arkliams. Kitaip sakant, arkliui buvo suduodamas šunų maro virusas, o kadangi arkliai juo neserga, jų organizmas pagamindavo antikūnius. Paėmus arklio kraujo, iš jo buvo išskiriami globulinai, kurių buvo galima pagaminti didelį kiekį. Šunims suleidus šių antikūnių, jie labai gerai veikdavo prieš marą, o vėliau buvo oficialiai registruotas vaistas, atitikęs visus reikalavimus. Ir dabar, greičiausiai, tokio preparato gamyba padėtų gydant žmones nuo koronaviruso, bet dėl reikalavimų, keliamų eksperimentams su gyvūnais, tai neįmanoma“, – pabrėžia J. Šengaut.