Augintiniams depresija gali kirsti negailestingai: pastebėję šiuos simptomus kuo greičiau kreipkitės pagalbos

Ne tik žmonės, bet ir augintiniai serga depresija. Nors šuo niekada nepasakys, kaip jį slegia išsiskyrimo baimė jums išėjus, o katinas neprisipažins, kad išsikraustymas į kitus namus jį varo iš proto, jų išgyvenamus stiprius jausmus galima suprasti ir be žodžių. Apie tai, koks augintinio elgesys išduoda depresijai priskiriamas būkles ir kaip pasirūpinti gera augintinio savijauta stresinėse situacijose, kalbame su Jakovo veterinarijos centro veterinarijos gydytoju Konstantin Michailov.

Augintinio depresiją išduodantis nerimas gali peraugti į fobiją

Visai kaip žmonėms, depresija gali pasireikšti ir augintiniams. Anot veterinarijos gydytojo, keturkojų depresines nuotaikas apima stresas, baimė ir fobija. Kiekvieną iš šių būsenų atspindi specifinis augintinio elgesys. Daugeliu atvejų, įvairios depresijos formos yra susijusios su nesaugumo jausmu ir yra išsprendžiamos šeimininkui keičiant savo elgesį augintinio atžvilgiu.

„Stresas pasireiškia tuo, kad gyvūnas yra labai tylus, jis gali tyliai sau sėdėti kamputyje, drebėti. Žmonės dažnai to net nepastebi ir sako, kad čia nėra dėl ko stresuoti – bet tik žmonėms taip atrodo. Katės labai jautriai reaguoja į persikraustymą – pakeitus gyvenamą vietą, atvažiavo į naujus namus, katė sėdi, seilėjasi, slepiasi po lova. Ši depresijos forma yra viena iš lengvesnių, nes dažniausiai tam išspręsti tereikia laiko, neįkyriai pabendrauti su gyvūnu. Dažnas daro klaidą, kad pradeda gyvūną girti, o tai kaip tik veikia atvirkščiai. Gyvūnui atsiranda asociacija, kad kai aš bijau, šeimininkas mane giria, reiškiasi, aš gerai elgiuosi“, – pastebi K. Michailov.

Tai, kad gyvūnas bijo, išduoda tai, kad jis atrodo neramus, blaškosi, šiaušiasi kailis, gyvūnas dairosi aplink ir ieško, kaip pasitraukti iš esamos padėties. Tokiais atvejais reikėtų išlaukti, kada gyvūnas bus visiškai nurimęs, atsipalaidavęs, ir jį paskatinti – pagirti balsu, pažaisti, duoti skanėstą.

Trečia augintinio depresijos forma veterinarijos gydytojas išskiria fobiją, kurioje didelė baimė gali peraugti ir į gynybą – puolimą.

„Fobija – labai stiprus išgąstis, kuris yra tiesiog nevaldomas. Gyvūnas tuo metu bando bet kokiais būdais pasprukti iš esamos situacijos, puola prie žemės, tarsi jo visiškai nebūtų, o jei nėra galimybės pasišalinti iš tos vietos, jei dirgiklis, pavyzdžiui, garsas, toliau jį dirgina – tai gali išprovokuoti net ir gynybinę agresiją. Gyvūnas neturi kur dėtis, baimė jį įveikia, jis tiesiog pradeda pulti dirgiklį. Jei dirgiklio nėra šalia ir gyvūnas negali jo pasiekti, gyvūno reakcija gali būti nukreipta į kažkokį kitą daiktą, esantį šalia – baldą, žmogų ar kitą gyvūną. Ateityje fobijos gali pasireikšti prie bet kokio panašaus garso ar dalyko“, – aiškina K. Michailov.

Išsiskyrimo baimė – dažniausiai šunis kamuojanti problema

Kad suprastume, kaip įveikti augintinių baimes, pirmiausia reikėtų žinoti, iš kur jos kyla. Anot veterinarijos gydytojo, baimės kyla dėl nesaugumo jausmo, o šis atsiranda, kai dar jauname amžiuje, besivystant augintinio adaptacinėms savybėms prie įvairių dirgiklių, padaroma klaidų.

Pavyzdžiui, mažų šuniukų aplinkos pažinimas vyksta jiems būnant maždaug 5–14 savaičių. Tokiame amžiuje gyvūnai turi būti pratinami prie aplinkos, žmonių, skirtingų situacijų. Elgesio problemų vėlesniame amžiuje atsiranda, jei nuo mažens gyvūnas negavo pakankamai bendravimo, buvo izoliuotas, nematė kitų žmonių, nesusipažino su galimų aplinkos situacijų įvairove.

Tačiau gali būti ir atvirkščiai – perdėtas dėmesys gyvūnui nulemia išsiskyrimo baimės problemą, kurią K. Michailov vadina viena dažniausių.

„Gyvūnas gali būti supažindintas su aplinka, su žmonėmis, tačiau būna, kad žmogus pasiima šuniuką ar kačiuką, ir gyvūnas pastoviai su šeimininku – važiuoja su juo į darbą, eina pasivaikščiot, gyvūnas nešiojamas ant rankų, yra mylimas ir popinamas. Bet šeimininkai pakeičia darbą, turi išeiti, išvažiuoti į komandiruotę ar keisti gyvenamą vietą, keičiasi gyvenimo ritmas. Tam momentui reikia palikt šuniuką prižiūrėt draugui, pažįstamiems. Atsiranda išsiskyrimo baimė – šuniukas nesupranta, kodėl šeimininkas išėjo, kur jis dingo“, – problemą įvardija veterinarijos gydytojas.

Likęs vienas, šuniukas patiria stresą, pradeda ieškoti šeimininko, isterikuoti. Išsiskyrimo baimė šunims pasireiškia įvairiai.

„Aktyvesnių veislių šunys, kaip pinčeriai, terjerai, gali niokoti namų apyvokos daiktus, turbūt internete visi matę, kaip šunys išdrasko duris, sienas, laminatą nuo grindų. Šeimininkai grįžta ir randa siurprizą, nervuojasi, o šuniukas nesupranta, už ką jį baudžia. Augintinis kaip tik džiaugiasi, kad šeimininkas grįžo namo, jį reikia pasitikti, o pasitikdamas jis išreiškia savo emocijas – šokinėja, cypia, gali net apšlapinti iš to džiaugsmo. Tai yra perteklinės emocijos, ir, iš tikrųjų, turbūt tai yra viena dažniausių problemų“, – pastebi veterinarijos gydytojas.

Išsiskyrimo baimei įveikti, anot K. Michailov, dažniausiai pakanka pakeisti elgesį su augintiniu tuo metu, kai planuojama kažkur be jo išeiti, tačiau sunkesniais atvejais padeda raminamieji preparatai.

„Reikia atskirti gyvūną nuo savininko, kad augintinis turėtų daugiau individualumo. Elementariausias būdas – prieš išeinant ir grįžtant namo, nustoti bendraut su gyvūnu. Suimti save į rankas, uždaryti emocijas, 15–20 minučių prieš planuojamą išėjimą ir grįžus tiesiog nebendrauti su gyvūnu. Tos emocinės veiklos pasireiškia per pirmas 15 minučių, tad jeigu mes jas išlaukiame, gyvūnas tiesiog nurimsta, atsipalaiduoja. Tik po to mes galime pasidžiaugti šuniuku, pabendrauti, pagirti, kad jis buvo geras. Dauguma atvejų to užtenka“, – teigia K. Michailov.

Baisiausia patirtis katei – persikraustymas į naujus namus

Išsiskyrimo baimė būdingesnė šunims, nei katėms, nes šios labiau prisiriša prie bendros gyvenamos aplinkos, nei prie konkretaus asmens. Todėl didžiausią baimę katėms kelia netikėtas aplinkos pakeitimas, pavyzdžiui, išsikraustymas.

„Norint persikelti į kitą gyvenamą vietą, prieš įleidžiant katę į naujus namus, rekomenduojama panaudoti raminamus preparatus. Yra nereceptinių preparatų, kuriuos galima nusipirkti gyvūnų prekių parduotuvėje. Tai gali būti feromonai, žolinio pagrindo tabletės. Prieš persikeliant, tabletes rekomenduojama pradėti naudoti likus 2–3 dienoms iki planuojamo persikėlimo, o feromoną prieš įleidžiant katę į naują butą reikėtų paskleisti valandą–dvi prieš. Jam reikia laiko pasklisti, kad įėjusi katė negautų šoko. Gyvūnai daugiausia aplinką vertina uosle, o tik paskui suveikia visi kiti jutiminiai refleksai. Jei jūs prieš pat įvežant katę papurkšit, katė gali staigiai gauti nepažįstamą, keistą kvapą, ir dar labiau stresuoti“, – pataria veterinarijos gydytojas.

Nors gali atrodyti, kad gyvūnai iš prieglaudos depresija galėtų būti linkę sirgti dažniau, K. Michailov teigia, jo taip nėra, o kaip tik labiau tikėtina priešinga situacija.

„Gyvūnams iš prieglaudos būdinga kita depresijos forma – nepasitikėjimas, kol jie pripranta. Jiems irgi gali pasireikšti baimė, kad juos palieka, bet jie pripratę būti vieni, todėl ne taip stipriai reaguoja, kaip šuniukas, kurį auginame nuo mažumės, kurį mes visur imame kartu, ir staiga paliekame vieną. Prieglaudos gyvūnams būdingesnis nepasitikėjimas ir baimė, kad gali būti nuskriausti, išvyti. Aišku, visa tai išgyvenama individualiai – kai kurie pripranta greitai, per kelias savaites, kitiems reikia mėnesių bendravimo ir šeimininko darbo – tai pasivaikščiojimai, žaidimai, kalbėjimas, maitinimas“, – teigia K. Michailov.