Kastracija ir sterilizacija apsaugo nuo pavojingų ligų

Apsilankius Jakovo veterinarijos centre, žurnalistus pasitinka daugybė uodegas vizginančių keturkojų. Viena iš jų, kalytė, vardu Bela, kantriai laukia sterilizacijos operacijos. Augintinę lydinti šeimininkė paaiškina, kodėl nusprendė kreiptis į veterinarijos gydytojus.

„Nenorime atsitiktinių šuniukų, kurie būtų nelaimingi ir nežinia, kam palikti. Todėl geriau šunį sterilizuoti. Kadangi dabar galima rinktis, kokiu būdu atlikti operaciją, pasirinkome laparoskopinę sterilizaciją. Ji mažiau skausminga šuniui, greičiau gyja“, – teigia Belos šeimininkė.

Kalytė Bela laukia sterilizacijos operacijos
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Tuo metu veterinarijos centre sutiktas šunelio Bendžamino šeimininkas pridėjo, kad šunį kastruoti nusprendė tikėdamasis, kad tai pakeis agresyvų augintinio elgesį kitų šunų atžvilgiu.

„Po kastracijos praėjo gal pora dienų, ir šuo pilnai atsigavo, pagijo, visiškai jokių padarinių nematėm. Iš pradžių vaikščiojo su gaubtu, paskui nuėmėm. Užgijo, ir viskas. Tapo šiek tiek ramesnis. Kadaise dar auginau kalę, kuri buvo nesterilizuota, tai jai buvo gimdos uždegimas – vos nenumirė, gydytojai turėjo išimti ir gimdą, ir kiaušides“, – patirtimi dalijasi vilnietis.

Augintinio sveikatą, kaip vieną svarbiausių motyvų kastruoti ar sterilizuoti gyvūną, įvardija ir veterinarijos gydytojai. Jakovo veterinarijos centro veterinarijos gydytojo Edmundo Montvilos manymu, augintinio kastracija ar sterilizacija – kiekvieno atsakingo šuns šeimininko rūpestis. Anot jo, pirmiausia tai yra užkarda įvairioms ligoms, dažnai pasireiškiančioms vyresniame augintinių, kuriems ši procedūra nebuvo atlikta, amžiuje.

„Vienareikšmiškai, gyvūną reikia sterilizuoti, kastruoti, pirmiausia, dėl paties gyvūno sveikatos. Sterilizuoti gyvūnai yra apsaugojami nuo pieno liaukų auglių, gimdos uždegimų – neteko girdėti nė vieno atvejo, kad sterilizuotam gyvūnui būtų aptikti augliai. Taip pat sterilizuoti gyvūnai tampa ramesni, paklusnesni, švelnesni“, – teigia E. Montvila.

Edmundas Montvila
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Svarbu laiku susirūpinti: per anksti atlikta sterilizacija augintiniui žalinga

Veterinarijos gydytojas pastebi, kad neoperuoti gyvūnai, net ir anksčiau nekėlę šeimininkams jokių rūpesčių dėl savo elgesio, rujos metu dažniau pabėga, patenka po automobilių ratais, arba susikergia su kitais šunimis ir atsiveda šuniukų, kurie šeimininkui nereikalingi.

Anot veterinarijos gydytojo, net ir visą gyvenimą buvusi paklusni kalytė rujos metu gali nebeklausyti šeimininko, nes gamtos šauksmas tuo metu jai pats svarbiausias. Todėl E. Montvila kastracijos ir sterilizacijos operacijas įvardija ir kaip įvairių problemų, susijusių su ruja, sprendimą.

Svarstantiems apie augintinio kastraciją ar sterilizaciją dažnai kyla klausimas, koks metas tam tinkamiausias. Nors šiuo klausimu galima sutikti skirtingų vertinimų, E. Montvila rekomenduoja operuoti gyvūną praėjus keliems mėnesiams nuo pirmos rujos, kai gyvūnas yra tam subrendęs.

Jakovo veterinarijos klinika
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

„Labai svarbu, kad sterilizacija būtų atliekama praėjus trims mėnesiams po pirmos rujos. Žinoma, senesnį gyvūną taip pat galima sterilizuoti, tačiau irgi praėjus ne mažiau kaip trims mėnesiams po rujos. Prieš pirmą rują sterilizuoti nerekomenduojama – įrodyta, kad lytinės liaukos iki pirmos rujos reikalingos kaulų kremzlių formavimuisi ir augimui, todėl operaciją atliekame tik sulaukę, kol gyvūnas visiškai subręs“, – aiškina veterinarijos gydytojas.

Naujais metodais paremta sterilizacija – be skausmo ir rizikų

E. Montvila pastebi, jog augintinį sterilizavimui atvedę šunų šeimininkai dažnai nerimauja dėl savo gyvūno – ar jam neskaudės, kaip gyvūnas ištvers narkozę? O narkozė, kaip teigia veterinarijos gydytojas, gyvūnų šeimininkus dažnai neramina net labiau, nei pati operacija. Vis dėlto, šiuolaikinės veterinarijos galimybės leidžia sėkmingai ištirti, ar gyvūnas neturi jokių širdies ydų, dėl kurių atsigauti po narkozės būtų sudėtinga.

„Šeimininkai dažnai nerimauja dėl gyvūno atsigavimo. Klinikoje darome inhaliacinę narkozę, kuri yra lengviau kontroliuojama ir lemia greitą gyvūno atsigavimą po narkozės. Gydytoja anesteziologė visą operacijos laiką prižiūri gyvūno kvėpavimą, širdies parametrus. Atlikdami operaciją, naudojame kiek įmanoma mažiau antibiotikų, nes dėl didelių kiekių tiek žmonėms, tiek augintiniams vystosi atsparumas. Operuojant ypač svarbus sterilumas, todėl šeimininkų į operacines neįleidžiame. Tokios tvarkos laikomasi dar ir dėl to, nes tai, kas gydytojui atrodo natūralu ir lengvai kontroliuojama, šeimininkui gali sukelti šoką“, – aiškina E. Montvila.

Edmundas Montvila
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Tiesa, ne tik narkozės, bet ir pačios operacijos atlikimo metodai veterinarijoje ilgainiui keičiasi, tobulėja. Nors ilgą laiką praktikuojamos įprastos sterilizacijos operacijos atveju gyvūnui atliekamas 2–4 centimetrų pjūvis, naujai taikoma laparoskopinė operacija leidžia procedūrą atlikti vos su dviem 4 milimetrų pjūviais. Pro juos pravedama mažytė kamera, leidžianti gydytojams aptikti kiaušidę ir ją pašalinti.

Nors laparoskopinės operacijos Lietuvos veterinarijos klinikose dar nėra paplitusios, šimtus tokių operacijų atlikęs E. Montvilas pastebi, jog šunų šeimininkai jomis domisi ir ieško, kur būtų galima atlikti šią procedūrą. Anot jo, tai lemia noras, kad gyvūnas patirtų kuo mažiau skausmo, pooperacinių komplikacijų.

„Laparoskopinės sterilizacijos operacija yra mažai invazyvi, neskausminga, greitai atliekama, trunka apie 45 minutes. Dėl mažos intervencijos, gyvūnas greitai atsigauna, ir, kaip mes juokaujame, po operacijos išeina savomis kojytėmis toks pat, koks atėjo – gana linksmas, be jokių skausmų ar pooperacinių komplikacijų“, – sako E. Montvila.