Viktorijos gyvenimą palengvino viena dresūros gudrybė: tam prireiks dar vieno šuns

Šiandien vilnietei Viktorijai Vitalinskajai draugiją palaiko du keturkojai – Sibiro haskis Rubis ir mišrūnė Linki. Mergina įsitikinusi, kad dresūroje itin gelbsti tai, kad nepaklusnus šuo šalia savęs gali kuo dažniau matyti išdresuoto šuns pavyzdį. Šiai dienai Viktorija gali pasakyti, kad augintiniai jai rūpesčių nekelia. Apie tai, kaip jai pavyko to pasiekti – nuo pradžių.

Kalytė iš prieglaudos kėlė nemažai problemų

„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.

Pirmasis vilnietės Viktorijos šuo – senas, dešimtus metus skaičiuojantis Rubis, taip pavadintas todėl, nes būdamas mažas buvo tikras rubuilis. Šiandien jis – užsispyręs meškinas, kuris visus savo kaprizus stumia šalin tada, kai užuodžia gardų kąsnelį.

„Tai yra šuo, kurį nuo mažumės augino mano draugas. Jis jį nusipirko tada, kai pats dar buvo paauglys. Labai norėjo šuns, pats užsidirbo, susitaupė ir įsigijo šunį. Augino, auklėjo, vedė į dresūros mokyklą“, – pasakoja Viktorija.

Poros namuose prieš maždaug metus atsirado ir antras augintinis – kalytė Linki iš prieglaudos „Penkta koja“. Jos vardą nulėmė Linkuvos gatvė Kaune, kurioje kalytė ir buvo surasta. Tiesa, aplinkiniai ją kviečia ne tik Linki vardu, bet kartais pavadina ir lape, mat išvaizda labai panaši.

„Kai ją paėmėm, ji visko ir visų bijojo, nuo mūsų pačių skuodė tolyn namuose būnant. Pridirbdavo namie, bet tuo pat metu labai meili, jei prisijaukini. Pratinom prie komandų įvairių,. Kadangi kartu gyvena jau mokantis komandas šuo, tai ir jai nedaug laiko užėmė išmokti elementariausias komandas. Dar kartais prisibijo kai kurių žmonių, bet toli gražu ne taip, kaip ankščiau“, – augintinę pristato Viktorija.

Mergina prisipažįsta, kad su Linki nuo pat pradžių būta nemažai problemų. „Tai buvo visiškai išsigandęs šuo, bijojo visko ir visų. Nieko nemokėjo – net nematė skirtumo tarp buvimo kažkokioje patalpoje ar lauke. Iš elgesio matėsi, kad visą laiką buvo prie grandinės pririšta, tai ir vaikščiojo kaip švytuoklė – tu eini tiesiai, o ji per visą pavadėlio ilgį į visas puses lakstydavo“, – prisimena Viktorija.

Namų niokojimą išsprendė greitai ir paprastai

Mergina džiaugiasi, kad išauklėti Linki itin padėjo Rubio buvimas šalia. Anot jos, daug ko kalytė išmoko tiesiog stebėdama Rubį, todėl šeimininkams dresūra sukėlė mažiau vargo.

Linki nuo pirmų dienų turėjo susipažinti su ribomis, galiojančiomis namuose. Šeimininkai nenorėjo, kad ji šokinėtų ant lovos, svečių. Pirmomis dienomis kalytė net užsiimdavo namų niokojimu – draskydavo knygas, laidus.

„Išsiaiškinome, kad jai tiesiog nuobodu ir vieniša namuose, kol mūsų nėra. Mažo šuniuko ir šuns iš prieglaudos adaptacija labai panaši. Kadangi ji greitai prie mūsų prisirišo, tai jai mūsų trūko, kai išeidavom į darbą. Toks tas niokojimas – apart dviejų laidų ir knygos nieko baisaus nebuvo nutikę. Tai sprendėme pratindami kalytę būti vieną“, – teigia Viktorija.

Šios problemos sprendimas prasidėjo nuo elementarios komandos „sėdėk“. Kalytei sėdint, šeimininkė trumpam išeidavo iš kambario, kad augintinė prie to apsiprastų.

„Pradžiai ji neišsėdi, iškart eina iš paskos, ir taip kokius 50 kartų. Po to 51-ą kartą ji jau pasėdi, palaukia, kol grįši. Grįžti, pagiri, ir taip vis ilgini tą laiko tarpą – tai ji išmoksta pabūti viena. Ir pradingo visos problemos. Dabar ji pradėjo drąsiai būti namuose“, – teigia Viktorija.

Daugiau apie tai, kaip Miglei pavyko išauklėti savo augintinį – vaizdo įraše.