Svajojo apie rotveilerį, bet netikėtai įsimylėjo „vilkus“

„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.

Susitikus su Migle ir Hero, galima pastebėti, kad šį puošia petnešos su užrašu „do not pet“ (neglostyti – angl.). Šuns šeimininkė paaiškina, kad šuo – ne žaisliukas: jis gali būti ir piktas, gali pasakyti „ne“. „Turime tokį antkaklį, kad bent kas trečias ar kas penktas žmogus paklaustų, ar gali jį paglostyti“, – nusijuokia Miglė.

Prisimindama šuns atsiradimo namuose istoriją, ji prasitaria, kad iš pradžių svajojo apie rotveilerį, tačiau užteko vieną kartą pamatyti čekoslovakų vilkšunis parodoje, kad suprastų, jog tai – jos šunys.

Sėkminga dresūra

„Kai gyvenau Danijoje, buvau studentų organizacijos „Vilkai iš šiaurės“ narė. Kai pamačiau parodoje vilkus, pagalvojau, kad būtų smagu su jais nusifotografuoti ir nusiųsti draugams. Smalsumas pagavo: kas tie vilkai? Įsimylėjau, kai išgirdau, kad nėra antro tokio šuns. Čekoslovakų vilkšunis – asmenybė, o ne tiesiog šuo“, – sako ji.

Didžiausia bėda – palikti šunį vieną namuose

Įsigijus Hero, pirmus tris mėnesius Miglei nepavyko su ja patekti į jokią dresūros grupę, todėl dresūros teko imtis pačiai.

„Peržiūrėjau gal pusę jūtūbo, ką reikia daryti. Didžiausias iššūkis mums buvo pasilikimas namie, nes iki metų laiko šis šuo negalėjo pasilikti vienas namuose. Turėjome narvą, iš kurio jis išeidavo arba žalodamas save, arba rasdamas narve spragą. Daugiausiai dirbome su tuo, kad jis liktų vienas namuose, nestūgautų, nieko neniokotų“, – teigia ji.

Kadangi narve šuo niekaip neišbūdavo, Miglė pamažu jį pradėjo pratinti prie atskirų erdvių namuose. Iš pradžių jis likdavo tuščiame koridoriuje, tuomet galėdavo likti ir virtuvėje, ir miegamajame. Iš pradžių daiktus Miglė paslėpdavo nuo šuns, tačiau, vieną po kito parodydama šuniui ir palikdama su juo, jį pripratino. Žinoma, priprasti nebuvo lengva – Hero yra sudraskęs porą sofų bei subraižęs lango rėmus.

„Dabar gyvenam vieno kambario bute Vilniuje. Klausiau kaimynų, sakė, pirmus pusę metų manė, kad aš šunį veduosi į darbą. Jisai puikiausiai būna vienas, turi savo stalą, lovą, žiūri pro langą. Likęs vienas, arba miega, arba žiūri pro langą, nieko nebenaikina“, – aiškina Miglė.

Žinoma, visa tai nebūtų pasiekta, jei Hero už gerą elgesį nebūtų tinkamai skatinamas. Iki pusantrų metų Miglė visuomet kišenėje nešiodavosi skanukus, dabar jam užtenka pasakyti gerą žodį. Blogą elgesį taip pat visuomet lydėdavo atitinkama šeimininkės reakcija – ignoravimas, apsisukimas, ėjimas į kitą pusę.

Daugiau apie tai, kaip Miglei pavyko išauklėti savo augintinį – vaizdo įraše.