Vilnietė dalinasi vertinga dresūros pamoka

Dažnas šeimininkas norėtų, kad šuo visose situacijose reaguotų į savo vardą, tačiau kartais atrodo, kad tai pavyksta tik išrinktiesiems. Ką daryti, jei jūsų augintinis yra lengvai išblaškomas ir į savo vardą reaguoja tik tada, kai turi tam noro? Šią ir kitas dresūros pamokas išmokusi vilnietė Justyna Paliczuk dalinasi savo patirtimi.

Pamokos pabaigą skelbia ne šuo, o šeimininkas

„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.

Vilnietė Justyna augina vokiečių aviganę Kanti. Prieš įsigyjant augintinę iš veislyno Lenkijoje, moteris žinojo, kad nuo pirmų dienų ją mokins komandų, praverčiančių kasdienybėje: juk šunį reikia ir pasikviesti, ir kad jis liktų vietoje, ir sėdėtų. Justynos manymu, tai yra pagrindinės komandos, kurias turėtų mokėti kiekvienas šuns šeimininkas.

Anot jos, šuns dresūra turi prasidėti nuo pačios pirmos dienos. Kartu su Kanti ji pradėjo dresūros pamokas tuomet, kai kalytei buvo 7 savaitės.

„Pačią pirmą dieną nereikia apkrauti šuns, bet jei kažko negalima daryti, tai to ir negalima. Nėra taip, kad pirmą dieną tu pas mane gali daryti viską, bet rytoj mes aiškinsimės. Jei negalima, tai negalima“, – pabrėžia ji.

Justyna prideda, kad tolesnė dresūra turi vykti palengva. „Nėra taip, kad nuo rytojaus pradėsiu dresuoti ir visą dieną tam skirsiu. Kiekvieną dieną dresūra trunka 10-15 minučių, keliskart per dieną. Ne daugiau, nes kitaip šuo nuvargtų. Svarbiausia dresūrą pabaigti įdomiausiu šuniui momentu – ne tada, kai jis yra nuvargęs ir pats nori viską baigti“, – aiškina ji.

Paaiškino, nuo ko pradėti mokinant šunį komandų

Šuns dresūroje svarbų vaidmenį atlieka tinkama motyvacija. Dažnas šeimininkas tam imasi maisto ir skanėstų, tačiau Justyna ragina nepamiršti, kad motyvuoti šunį galima įvairiai.

„Svarbu suprasti, kas tavo šunį labiausiai motyvuoja. Pavyzdžiui, aš savo kalytę, kol ši buvo maža, daugiausiai motyvavau žaisliukais. Aišku, buvo ir maistas. Reikia žiūrėti: jei šuniui įdomiau su žaisliuku – tuo ir reikėtų jį motyvuoti. Jei šuo nereaguoja į žaisliuką, tai tada reaguos į maistą. Svarbu šunį girti tinkamu laiku, o ne tai, kad šuo atsisėdo, tu pakalbėjai su draugu ir po pnkių minučių sakai: geras šuo. Šuo nieko nesupras“, – sako ji.

Nuo ko reikėtų pradėti, norint išmokyti šunį konkrečios komandos? Justynos manymu, pirmiausia reikia mokėti atkreipti šuns dėmesį, kad jis susitelktų į šeimininką. Dėmesį gali patraukti skanėstas ar žaislas. Jį parodžius šuniui, reikia padėti jam suprasti, ko iš jo norima. Pavyzdžiui, mokinant sėdėti, galima padėti kitą ranką jam ant nugaros ir lengvai spustelėti užpakalinę dalį, kad šuo ją nuleistų. Kai jis atlieka norimą veiksmą, būtina šunį pagirti ir atiduoti jam motyvacinę priemonę – skanėstą ar žaislą.

„Svarbiausia, kad šuo nuo pirmų dienų prisirištų prie žmogaus. Dėmesio atkreipimo savo kalytę mokiau kviesdama ją vardu. Kaskart, kai ji išgirsdavo savo vardą, gaudavo skanėstą. Stengiausi, kad mano žodžiai nebūtų tušti – nesakyti jos vardo šimtą kartų, jei ji į jį nereaguoja. Pirmais kartais, ištarusi vardą „Kanti“ paskatindavau ją, kad atkreiptų dėmesį, duodavau sūrio“, – aiškina Justyna.