„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.

Vieną priklausomybę pakeitė kita

Feisbuko vartotojams šio šuns pristatinėti turbūt nereikia – socialiniuose tinkluose jis jau tapęs tikra įžymybe. Apsilankius pas Darių ir jo akita inu veislės šunį Hachiko, net ir kaimynai tuoj pat paaiškina, kad šis keturkojis yra žinomiausias kaimynystės gyventojas, kurį visiems norisi paglostyti.

Darius prisipažįsta, kad anksčiau jo gyvenimas buvo labai sunkus: dar prieš keletą metų vyras buvo priklausomas nuo alkoholio. Viskas pasikeitė, kai Darius grįžo iš reabilitacijos ir buvo susitaręs pasaugoti vieną mažą šuniuką. Atsikėlęs ryte ir pajutęs, kad nėra vienas, jis suprato, kaip gera gyventi kartu su augintiniu. Tą patį rytą Darius pradėjo domėtis veislynais, nes suprato, kad jo gyvenime trūksta šuns.

„Prisiminiau filmą apie Hachiko ir užsimaniau būtent tokio šuns. Pasiskaičiau apie jo charakterį – sudėtingas. Visai kaip ir mano, tai kaip ir tinka. Tą rytą ėjau per veislynus, žiūrėjau kainas. Šuniukas kainavo apie 1000 eurų, o mano kišenėje tebuvo 30 eurų. Bet galvojau, kad aš vis tiek jį nusipirksiu. Po reabilitacijos atsikrausčiau į naują butą, buvau sutaręs dėl įnašo virtuvės baldų komplektui, bet įnašą atsiėmiau. Visus likusius pinigus investavau čia“, – rodydamas į Hachį, pasakoja Darius.

Darius

Nors tuo metu vyrui atrodė, kad nieko svarbesnio už Hachiko jo gyvenime nėra, aplinkiniai tokį poelgį kritikavo.

„Giminė ir visi kiti žmonės kritikavo. Tu toks, tu anoks – neprotinga pirkti tokį didelį šunį vieno kambario bute. Sakoma, už pinigus laimės nenusipirksi, bet aš kasdien turiu džiaugsmą. Taip pat sakoma, kad priklausomi žmonės visada bus priklausomi, tačiau tomis priklausomybėmis gali tapti kiti pomėgiai. Kai pasiėmiau šunį, vieną mano priklausomybę pakeitė kita. Nors šiandien man 38 metai, galiu drąsiai pasakyti, kad aš nieko anksčiau nemylėjau. Pirmą kartą pajutau tikrą ryšį, draugystę, įsipareigojimą. Visai kitaip, nei su žmonėmis“, – aiškina Darius.

Svarbiausia buvo išmokti tvarkingai vaikščioti

Šiandien šeimininkas drąsiai vedžioja Hachiko po Kauno senamiesčio gatves. Kalbėdamas apie dresūrą, Darius pabrėžia, kad jam Hachiko niekada nebuvo „cirko šuo“ – svarbiausia buvo ne duoti „labas“, o tiesiog išmokti tvarkingai vaikščioti.

„Įsigijus šuniuką, norėjau su juo eiti į parodas. Man reikėjo pasirinkti, ar eiti į ringo dresūrą, ar į paklusnumą. Nusprendžiau eiti į paklusnumą, nes man su šunimi reikės gyventi apie 15 metų. Norėčiau, kad tie metai kartu būtų lengvi ir man, ir mano šuniui. Kad jis suprastų, ko aš noriu, kad nebūtų bereikalingų tarpusavio pykčių, kad vaikščioti tarp žmonių būtų smagu ir lengva“, – teigia Darius.

Dresūros pamokas jiedu lankė neilgai – apie mėnesį. Po to vyras dresūra domėjosi ir užsiėmė savarankiškai, o vedžiodamas šunį pasikartodavo visus pamokose išmoktus dalykus. Svarbiausia jam buvo tai, kad šuo mokėtų eiti greta, reikalui esant galėtų sustoti, palaukti. Neseniai Hachiko išmoko sustoti prieš einant per perėją.

„Nuo mažens jį veduosi į turgų, pratinau prie žmonių. Visi „lydėsi“ jį pamatę. Leidau visiems glostyti. Dauguma šeimininkų neleidžia glostyti, kad nebūtų šuo visiems geras. Man to nereikia. Svarbu, kad jis būtų draugiškas su žmonėmis“, – teigia Darius.

Šuniukas Hachiko

Vyras prisipažįsta, kad kartais tenka su aplinkiniais pasiginčyti: daug kam atrodo, kad tokio šuns vieta – ne bute. Tačiau Darius pastebi, kad žmonės, turintys kiemą, laiko šunis voljere, iš kurių juos rečiau išleidžia, nei žmogus, gyvenantis bute ir nuolat išvedantis savo šunį pasivaikščioti. Nuosavame name laikomas šuo visas savo dienas tame pačiame kieme ir praleidžia, o Hachiko pažįsta visas miesto gatves.

„Toks mano pomėgis, kurį kai kurie gali vadinti pamišimu. O man malonumas kartu su Hachiko visur eiti, dalyvauti. Ypač, kai kokios šventės vyksta“, – teigia jis.

Rado būdą augintiniui nuraminti, kol šis lieka vienas

Prieš išeidamas į darbą, vyras valandą laiko pasivaikščioja su šunimi, o grįžęs po darbo tam jis skiria 2-3 valandas. Darius tikina, kad vienintelis sunkumas, su kuriuo teko susidurti auklėjant Hachiko – šuns kaukimas, kai, likęs vienas, jis ilgisi šeimininko. Į tai vyras pažiūrėjo rimtai ir ieškojo būdų, kaip palengvinti augintinio valandas, kai jam tenka pabūti vienam.

„Būna, kad rytais labai trumpai pakaukia, kelias minutes. Bandžiau žaislus pirkti, kiti sakė įjungtą televizorių palikti, radiją, šviesą. Niekas neveikdavo. Dresuotojai patarė pratinti šuniuką prie trumpų išėjimų: pabūti už durų porą minučių, tada grįžti. Tai nebuvo lengva. Prisimenu, kad ir pats, kai mama mane vesdavo į darželį, nenorėdavau likti vienas, rėkdavau. O šuniui net ir 5 minutės yra amžinybė – kai grįžtu iš parduotuvės, kaip jis džiaugiasi! Manau, čia reikia laiko, kad jis suprastų, kad aš jo nepalieku, kad aš pas jį visada sugrįžtu“, – sako Darius.

Visgi, netrukus vyras surado išeitį – įsigijo kamerą, kurią pastatė ant palangės. Kamera leidžia ne tik stebėti, kada gyvūnui neramu, bet ir pabendrauti su juo, sudrausminti.

„Stebėjau jį per telefoną, anksčiau girdėdavau, kaip kaukia. Keletą kartų sudrausminau ir pamačiau, kad tai veikia. Manau, šiai dienai geresnio dalyko nėra. Dabar dar būna trumpų sukaukimų, bet tai jau nebėra bėda. Iš pradžių tai labai dėl to bijojau“, – prisipažįsta vyras.