Gyvūnai darbe“ – tai „Purina“ socialinis projektas, kuris skatina įmones būti draugiškomis augintiniams ir sudaryti sąlygas darbuotojams į darbą atsivesti savo keturkojus draugus. Tiesa, šį kartą keturkojai yra kvalifikuoti specialistai, kurie dirba socialinį darbą. Daugiau informacijos apie projektą rasite čia.

Senelių namuose lankosi ne tik darbuotojų keturkojai, tačiau ir terapiniai šunys – specialius testus išlaikę ir reabilitacinę pagalbą, norint pasiekti geresnę fizinę, emocinę sveikatą, gerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, suteikti galintys augintiniai.

„Kiek rodo mūsų praktika, seneliams tokie užsiėmimai yra naudingi dėl prisiminimų. Bet kuriuo atveju, kažkas augino ar tai kačiuką, ar tai šuniuką, todėl jiems tai sukelia nostalgiją. Taip pat augintiniai suteikia teigiamų emocijų, o seneliai gali juos paglostyti, su jais pažaisti, todėl tai galima priskirti ir prie kineziterapijos“, – pasakoja Kaniterapinės pagalbos centro prezidentė Iveta Šikšniuvienė.

Moteris aiškina, kad kaniterapiniai šunys nuo paprastų keturkojų skiriasi tuo, kad yra išlaikę specialų testą, turi ypatingai stabilią psichiką ir yra tinkami dirbti su žmonėmis.

„Specialiai yra laikomas šunų psichikos ir tinkamumo dirbi kaniterapijos testas, kuris yra labai sunkus ir psichologiškai bei fiziškai sudėtingas procesas. Visų veislių šunys gali tapti šios terapijos dalimi, tačiau tikrai ne visi išlaiko tą testą“, – sako I. Šikšniuvienė.

Kaniterapiniai šunys senelių namuose
Foto: DELFI / Mantas Jokubauskas

„Giraitės namų“ administratorė Simona Aleknavičienė pasakoja, kad keturkojai svečiai senelių namuose atsirado vos tik jiems įsikūrus.

„Man pačiai teko su šunimis lankytis pas vaikus ir senelių namuose, todėl mačiau, kiek daug džiaugsmo jiems gali suteikti buvimas ir bendravimas su šunims. Tada, vos tik įsikūrus šiems namams, pradėjome taikyti tokią praktiką“, – sako mergina.

Simona mano, kad kaniterapiniams šunims tiesiog neįmanoma likti abejingais, todėl net ir baimes keturkojams turintys namų gyventojai sugeba juos pamilti.

„Turėjome tokią gyventoją, kuri visą gyvenimą bijojo šunų ir su jais nenorėjo turėti jokio kontakto, tačiau, laikui bėgant, po truputį pratinosi, pradėjo juos glostyti. Galų gale, vienam net leisdavo atsisėsti jai ant kelių ir laižyti veidą“, – prisimena mergina.

Nors terapiniai šunys senelių namuose tik svečiuojasi, ši įstaiga turi ir vieną pastovų keturkojį gyventoją ir darbuotoją – barzdotąjį kolį, vardu Litas.

„Kolkas jis dar nėra išsilaikęs kaniterapijos testo, nes dar yra jaunas, tačiau iš Italijos jį pirkome su ta mintimi, kad jis galėtų užsiimti su seneliais. Na, žinoma, ir pačiam smagu, kai į darbą atsivedi augintinį. Šuo priverčia daryti privalomas pertraukas nuo sėdėjimo, nes reikia jį išvesti, su juo užsiimti. Ne tik seneliams, tačiau ir kitiems darbuotojams jis suteikia daug džiaugsmo“, – šypsosi Simona.