„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.
Karštą vasaros dieną visa šeimynėlė ilsisi kartu viename kambaryje. Karolis supa mažą berniuką, šalia sėdi Martyna, prie jos kojų guli kalytė Upė, ant virtuvės spintelės rąžosi katytė Džekė, o Grėjus, pakilęs nuo savo lesyklėlės, praskrenda per kambarį ir nutupia ant ką tik atvykusios žurnalistės peties, nuo kurio vėliau taip ir nepasitraukia.
Kokie jūs visi skirtingi! – kyla štai tokia mintis, ir norisi išsiaiškinti, kaip jiems pavyksta taip draugiškai sugyventi. Martyna paaiškina, kad viskas labai paprasta: tereikia vieniems su kitais daug kalbėtis. Jos manymu, tarpusavio supratimo šeimoje pasiekti padėjo atviras bendravimas.
„Močiutė visuomet sakydavo, kad reikia šnekėtis su gyvūnais. Kai su Upe pirmą kartą nuėjome į „Urban dog“ dresūros mokyklą, išgirdome tą patį. Trenerė jau pirmo susitikimo metu pasakė, kad nereikia kreipti dėmesio į žmones, kurie į tave kreivai žiūri – reikia kalbėtis su šunimi. Jis turi žinoti, ko jūs iš jo norit. Turite kalbėtis, sakyti jam komandas, garsiai girti“, – aiškina Martyna.
Dresūra pažįstama kiekvienam šeimos nariui
Tiesa, dabartinis šeimos portretas per pastaruosius metus labai daug keitėsi. Ir Martyna, ir Karolis nuo pat vaikystės draugavo su katėmis, kurios ir įskiepijo meilę gyvūnams. Tiesa, užaugus pirmuoju porelės augintiniu tapo šeškas.
Netrukus pora pastebėjo, kad šeškas reaguoja į pypsinčius guminius kamuoliukus, o Martynai įsigijus lanką, paaiškėjo, kad augintinis noriai per jį šokinėja.
„Kai apsigyvenome kartu su Karoliu, norėjom kažką auginti, kažkuo rūpintis. Taip jau atsitiko, kad vyro darbe buvo apleistas šeškas, kurį parsivežėme. Kai su juo susigyvenome ir buvome pasitaupę pinigų, galvojome įsigyti kalbančią papūgą. Išsirinkome žako veislę, atsiklausėme nuomojamo buto šeimininkės, ar leis. Kai kitą mėnesį ji atėjo, pas mus buvo ne papūga, o katė“, – nusijuokia netikėtą istorijos posūkį prisiminusi Martyna.
Tiesa, keturiese jie buvo neilgai. Senolis šeškas suskaičiavo savo dienas, tačiau su juo gražiai atsisveikinusi trijulė ir toliau augo.
„Kai įsigijome savo būstą, nebeliko jokių priežasčių, kodėl negalėtume turėti šuns. Pamenu, kad rugpjūčio 1 d. įsikėlėme į butą, o rugpjūčio 12 d. jau parsivežėme Upę. Aišku, visiems kilo klausimas, kodėl mums reikėjo šuns. Visi draugai, tėvai ir giminaičiai klausė: ką jūs čia dabar, jauni imat gyvūną, kam jums tiek rūpesčių, niekur negalėsite išvažiuoti. Atsakymo, kodėl reikėjo šuns, neturiu. Galbūt čia tas savanaudiškas noras, kad kažkas tave besąlygiškai mylėtų ir būtų tavo geriausiu draugu“, – teigia ji.
Pagausėjusi šeima nepamiršo savo svajonės turėti papūgą. Tiksliau, Martyna prisipažįsta, kad ši svajonė buvo tik jos – vyrui papūga ne itin rūpėjo. Pagyvenę metus su Upe, jiedu nusipirko Grėjų – užsienietį iš Čekijos.
Nors Karolis nedegė noru turėti papūgos, Grėjus savo numylėtiniu pasirinko būtent Karolį. Papūgoms įprasta išsirinkti vieną numylėtinį – Martyna pripažįsta, kad Grėjus su ja nebūna toks malonus, koks būna su Karoliu.
Mandagusis Grėjus šiandien moka ne tik sveikintis, bet ir moka sugauti metamą kamuoliuką. Ir tai dar ne viskas – šeimininkė, prisižiūrėjusi internete įvairių dresūros vaizdo įrašų, nupirko papūgai stumdyti mažytį vežimėlį, o taip pat ir mažą krepšinio aikštelę, kurioje žaisti papūga dar tik mokosi.
Svarbiausia – džiaugtis gyvūnu ir mokėti tai parodyti
Martyna ėmėsi dresūros nuo pat pirmųjų dienų: anot jos, gyvendamas bute žmogus negali sau leisti turėti nedresuoto, nevaldomo šuns. Nors kalytė Upė buvo imliausia dresūrai, šeimininkė nusprendė pamėginti išdresuoti ir kitus augintinius.
Tiesa, gyvūnai paskatinimus vertina skirtingai. Nors kalytę su kate galima motyvuoti maistu, papūgos tai nemotyvuoja: jai už viską svarbesnis gražaus žodžio pasakymas, pagyrimas. Taip pat Grėjų įkvepia ir šalia matomas pavyzdys – kai šalia esanti Upė vykdo šeimininkės komandas, papūgai irgi norisi jas atkartoti.
Martyna įsitikinusi, kad dresuojant bet kurį gyvūną, svarbiausia yra juo džiaugtis – juk kiekvienam augintiniui gera matyti laimingą, patenkintą šeimininką. Gyvūnas stengiasi, kad jo šeimininkas džiaugtųsi juo.
Visgi, šeimininkė pastebi, kad sunkiausia yra dresuoti katę. Katės – nepriklausomi gyvūnai, tačiau Martyna pastebi, kad, atkeliavusi iš prieglaudos, jų katytė jaučia dėkingumą savo gelbėtojams ir nuo šeimininkų nesitraukia.
„Visi miegame viename kambaryje, turime savo kampus – tik Grėjus miega savo narvelyje. Katė visą dieną būna ten, kur būna ir nors vienas iš šeimininkų, nes jai labai svarbus dėmesys. Tuo labiau, kai gyvūnai yra trise, tarp jų vyksta konkurencija dėl mano ir vyro dėmesio. Jei glostau šunį, tuoj pat prisistatys katė, tarsi klausdama – o kodėl dabar tu glostai kitą, o manęs neglostai?“, – sako Martyna.
Mokydamiesi naujų triukų, gyvūnai būna atskiriami, kad neblaškytų vienas kito dėmesio. Tiesa, įprastai savo dienas visi leidžia būdami kartu – gyvūnai net turi savo susigalvotų žaidimų ir išsiskirsto tik tada, kai pavargsta ir eina miegoti. Pailsėję ir sulaukę ryto, šeimos nariai ir vėl susiburia draugėn.
