„Noriu mažiuko šuniuko, nes reikia draugo vaikui, kad namie būtų nenuobodu; man labai gražus dobermanas; labai noriu tokio, kaip komisaras Reksas; patarkit ką rinktis – vižlą ar vokiečių aviganį, abu labai gražūs…” – svarsto potencialūs pirkėjai. Tačiau daugiausiai klausinėja, kur pirkti pigiau: iš veislyno, iš nelegalių daugintojų ar Baltarusijoje, kur šunys kainuoja per pusę pigiau, ar pasiimti iš prieglaudos… už dyką. Tarsi vienur šunys pigesni kaip vištienos filė ar skalbimo milteliai.

Mieli šunų mylėtojai”, jei jums kyla tokios ir panašios mintys, atsisakykit tokių keistų užgaidų. Tuojau pat! Ir visam gyvenimui. Kodėl? Todėl, kad jūs renkatės šunį, neturėdami žalio supratimo, kiek tai iš tikrųjų kainuoja ir kokie yra jūsų pamėgtos veislės” poreikiai. Jūs renkatės ir perkat šunį, nes pasiguglinot ir jums tiesiog toks šuo yra gražus?! Užmirškit šią netikusią svajonę. Nusipirkit geriau fototapetą ar išsidrožkit medinę šuns statulėlę ir nusifotografuokit. Nes tam, kad ant sofkutės gulintį šuniuką įkelti į veidaknygę, nebūtina kankinti vargšo gyvūno.

Kodėl mano nuomonė tokia radikali? Todėl, kad žinau, kiek Lietuvoje yra naminių gyvūnų, matau kas vyksta prieglaudose, sulaukiu šimtų skundų bei klausimų dėl paliktų šunų, užpultų kaimynų, cypimo, staugimo, mušimo ir gyvūnų kankinimo.

Neseniai patarimo paprašė mergina, priglaudusi prie stulpo pririštą, į dobermaną panašų šunį, kurį prieš tai buvę šeimininkai atvežė, pridaužė, atspardė ir paliko laukuose. Vienišas šuo stiro šaltyje, nieko neprisileido, kol pagaliau prisileido naują globėją. O kiek tokių atvejų visoje Lietuvoje? Tūkstančiai!

Tada, kai žmogus įsigyja šunį dėl to, kad jam gražu”, prasideda bėdos. Šuo, visų pirma, nusiaubia namus; po to loja ir siutina kaimynus; tada puola šunis, metasi ant dviračių, po to ant žmonių, po to jau metasi ir ant šeimininko, kol, pagaliau, perkanda jam veidą…Tada šuo tyliai vežamas į prieglaudą. Ten šuns psichika dar labiau pašlyja. Po kurio laiko, nes šuo labai gražus”, jį kažkas pasiima į namus, įsigudrina įsikelt į lovą ir vieną naktį šuo sukandžioja šeimininkę taip, kad ją tenka vežt į ligoninę ir iš gabaliukų surankiot koją, paliekant septyniolika susiūtų randų. Štai kuo dažnai baigiasi gražiojo šuns pasaka”.

Kiti pažįstami giriasi, kad nusipirko naują labradoriukę. Mat seną išmetė į prieglaudą, nes ta sugedo” – įkando penkių metų mergaitei į galvą. Šeimininkams keista, kodėl taip nutiko, nes šunį labai mylėjo: maitino kotletukais, leido gulėt ant sofkutės, tačiau vieną dieną, kai mergaitė priglaudė prie labradoriukės galvytę, kalytė įkando iki kraujo. Todėl dabar žmonės nusipirko naują kalytę, nes ana buvo, matyt, brokuota… Žodžiu, vieną šunį išmetė kaip sugedusį daiktą ir įsigijo naują. Deja, dažniausiai toks brokas” atsitinka daugumai, ypač kai šunys būna labai jauni - metų arba pusantrų. Tada jie (jei nėra jiems kitaip paaiškinta) mėgina išsikovoti lyderio poziciją savo šeimoje (gaujoje) ir krimsteli kažkurį iš šeimininkų (jokiu būdu nenorėdami ko nors sužalot ar nužudyt). Žmonėms tai būna smūgis žemiau juostos: Kaip!!! Aš ją taip myliu, kepsnius kepu, glostau, myluoju, šukuoju, ant lovos po kaldra priimu, o ji man kanda!!!???” Tokie pseudo šeimininkai niekuomet nesupras, kad tokiam perlepintam šuniui daug smagiau tris dienas nevalgius tų šlykščių kotletukų dešimt minučių pažaisti lauke su šeimininku, nei riogsot prie teliko ir augint lašinius…

Deja, sofinis sindromas ištiko ir mano numylėtą dobermanų veislę. Oficialiai pripažinta, kad ši veislė po truputį nykstanti. Šunys, nesulaukę tinkamo amžiaus, miršta dažniausia dėl širdies ligų. Lietuvoje veislynai beveik nevykdo veiklos dėl draudimų karpyt ausis (tai buvo daroma nelegaliai, klastojant dokumentus). Šiuo metu dauguma įvežama iš Rusijos ir Baltarusijos, kur karpymas neuždraustas arba perkama iš nelegalių daugyklų. Veislė per dešimtmečius labai pakito, tapo sunkiasvorė, ligota. Europos mokslininkai vykdo tyrimus, siekdami nustatyti veislės nykimo priežastis.

Mano giliu įsitikinimu, didelę žalą šiai ir kitoms veislėms daro prigimtinių šus poreikių nežinojimas. Užaugus šuniui, mes dažniausiai manom, kad viską atpirks ilgi pasivaikščiojimai ir bėgiojimai šalia dviračio, rastų ar padangų tampymas miške. Nieko panašaus. Šuo darysis ištvermingesnis, stipresnis, žinoma, jei neplyš širdis nuo netinkamo krūvio. Tačiau po tokių tampymų, tikrai nebus labiau valdomas. Mes pamiršom dar ir tokį dalyką, kad šuo turi smegenis. Labiau patyrę ir mąstantys dresuotojai puikiai žino, kad pusvalandis geros treniruotės, kurios metu šuo turi galvot, ką daryt, jį labai nuvargina. Po tokio aktyvaus intelektualinio sporto šuo dažniausiai guli atsijungęs gerą pusdienį. Kitas puikus užsiėmimas – sportas. Tai IPO elementai, kuriuos atlikdamas šuo itin džiaugiasi, nes patenkina savo prigimtinius instinktus – pagauna grobį. Ir nereikia būt dideliu profesionalu, kad tuo užsiimtum, tačiau bet kuris aikštelėje įsitikins, kad po 20 minučių grobio vaikymo ir pagavimo, šuo gulės namie ant sofkutės kaip lapas.

Vadinasi, nežinojimas, nemokėjimas atliepti prigimtinių veislės instinktų ir su ja teisingai leisti laiką - gali virsti kančia šuniui ir šeimininkui, o kartais - ir tragedija.

Ir pagrindinis dalykas - finansai. Mūsų veislės paskyroje kažkas mėgino paskaičiuot, kiek kainuotų šuns išlaikymas per mėnesį. Tokiems potencialiems pirkėjams turiu labai liūdną žinią: šuo kainuoja labai daug. Ir tai ne tik dokumentai ar skiepai. Tai ir pavadėliai, ir antkakliai, ir liemenės, ir žaislai, ir maistas, ir vaistai (šuo kažką suvalgys, užsikrės, išsisuks koją), narvai, boksai, ir užtiesalas automobilyje, ir dresuotojas ir taip toliau – tai kainuoja šimtus eurų. Ne į metus, o kas mėnesį! O jei ketinate dalyvauti parodose ir varžybose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, darykite tūkstantines samatas: kuras, viešbučiai, įranga, figurantas, hendleris, registracijos mokestis, apranga ir pamatysit, kad į parodą arba varžybas be tūkstančio eurų net nepajudėsit. Čia, neskaitant to, kad reikia didelio automobilio ir kelionei pritaikytų narvų bei kitos įrangos, neskaitant gyvūnams draugiškų viešbučių.

Jei norit auginti pigiai, šerti kaulais (tai daryti draudžiama!) ir atliekom – galimas ir toks variantas. Tačiau didelė tikimybė, kad turėsit nevaldomą šunį, kuris pridarys daugybę nelaimių jums ir augs nelaimingas.

Todėl primygtinai prašau visų, kurie naršo ir guglina, ieškodami, koks šuo gražiausias ir labiausiai tiktų prie sofkutės ir automobilio – nepirkite šuns. Jokio!