Negalėjo atsispirti sutiktam šuneliui
Moteris prisimena, kad 2015 m. kovo 8 d. jai tebuvo paprastas sekmadienis. Kartu su vyru ji išvyko apsipirkti į turgų, o pakeliui namo sumanė aplankyti vieną gyvūnų prieglaudą ir pasižiūrėti, kaip laikosi jos gyventojai. Tuo metu šeima augino vieną katytę ir tik kartais užsimindavo, kad norėtų antro augintinio, bet tą sekmadienį jie tikrai nesitikėjo, kad iš prieglaudos grįš ne vieni.
Prieglaudoje porą pasitiko šunų lojimas ir visą laiką lydėjo mintis – „imti nebūtina, tik pažiūrėsim“. Taip jie apėjo visus prieglaudoje esančius narvus. Išeinant iš prieglaudos, jų akis patraukė aptvarėlis, kuriame buvo 7 žiemą dėžėje prie parduotuvės palikti mažyliai.
„Visi mieli, visų norisi. Bet juk imti nebūtina, atvažiavom tik pažiūrėti! Pažiūrėjom... Du buvo ypatingai „nagli“. Aš nužiūrėjau tokį vargšiuką, kuris kampe tupėjo ir niekaip nepavyko prisikalbinti. Pagalvojom su vyru, kad mūsų kovinė katytė jį gali skriausti. Palauk, imti juk nebūtina... Na, ir ką tu neimsi, jeigu „nagliausias“ iš dviejų lipa per tvorą į akis ir rankas. Nuėjom visi trys į kabinetą tvarkyti dovanojimo dokumentų. Štai ir pažiūrėjom, imti juk nebūtina“, – juokiasi R. Bartašiūtė-Stankuvienė.
Iš prieglaudos ketinusi grįžti tuščiomis, moteris visgi grįžo su augintiniu, kuriam reikėjo sugalvoti vardą. „Krikštynų“ ilgai laukti nereikėjo – šunelis visai netrukus buvo pavadintas Dipsiu.
„Pradžia buvo sunki ir brangi, bet dėl meilės neskaičiuoji. Bronchitas, jautrus skrandis, vėmimai iki alpimų, lašelinės veterinarijos klinikoje. Pasveikom, sustiprėjom, augom ir užaugom! Dipsis užaugo ne toks mažas, kokio tikėjomės, bet vis tiek jis mums pats mažiausias Dipselis“, – šiandien džiaugiasi moteris.
Būdami kartu pasipyksta, būdami atskirai – pasiilgsta
R. Bartašiūtė-Stankuvienė naująjį augintinį apibūdina kaip draugišką gyvūną, kuris puikiai sutaria ir su žmonėmis, ir su kitais gyvūnais. Visgi, geriausios šunelio draugės – netoliese gyvenančios kalaitės.
„Dipsis dievina vandenį ir žvejybą – maudytis ežere, tvenkinyje ar upėje jam yra didžiausia pramoga. Šoka visada pats pirmas. Pagaliuką atneša, kad mestum į vandenį, o tada šoka parnešti. Į žvejybą, deja, nesivežam, nes užmetant plūdę visada šoka į vandenį jos partempti. Tai pavojinga ir nenorime, kad jis susižeistų į kabliuką“, – pasakoja ji.
Dipsis turi ir daugiau pomėgių – šunelis mėgsta pasivaikščioti, važiuoti automobiliu, vogti maistą nuo stalo, miegoti ant pagalvės.
„Kartais susipykstam. Rimtai! O pykstamės dėl vietos lovoje. Matai, kas pirmesnis – tas gudresnis. Ir daryk tu ką nori. Nepatinka – gali vos vos pastumti, bet pats nepasitrauks ir dar paurgs. Su vyru svarstom, gal jau laikas Dipsiui pasakyti, kad ne mes pas jį gyvenam, o jis pas mus“, – juokauja R. Bartašiūtė-Stankuvienė.
Tiesa, niekas prieglaudoje nežinojo „Dėžės šuniukų“ gimimo datos – tebuvo spėliojama, kad jie galėjo gimti sausio mėnesį. Dėl to augintinio gimimo dienos datą šeimininkai pasirinko patys.
„Kadangi visi puikiausi dalykai mūsų su vyru gyvenime nutinka 16 dieną, tai Dipselis gimęs 2015 m. sausio 16 dieną. O tais kartais, kai išvykstam atostogauti, paliekam jį pas tėvus arba vyro sesę. Tą vakarą iki kelionės – trūksta! Namai ne tokie, tušti, nėra su kuo kariauti dėl pagalvės“, – teigia moteris.
