Norėjo priglausti vieną kačiuką, bet pasiėmė du
Tai buvo laukinukų vada, besislepianti vieno Vilniaus Ozo gatvėje esančio namo kieme, po daugiabučio namo laiptais. Kai vietiniai gyventojai pastebėjo iš slėptuvės lendančius smalsius kačiukus, apie juos pranešė benamėmis katėmis besirūpinančiai organizacijai „Vyšnių sodas“.
Vyko ilgos gaudynės – kačiukai nesuprato, ko tiems žmonėms iš jų reikia. Žmogus jiems tada dar atrodė nepažįstamas, svetimas, baisus, todėl ir patekti į jo rankas nė kiek nesinorėjo.
Vis dėlto, laukinių kačiukų šešetukas pateko į „Vyšnių sodo“ vilą, kurioje jiems atliktos būtinos sveikatos procedūros. Tokią laukinukų istoriją išgirdo į vilą atvykusi Š. Petravičiūtė, tuomet ieškojusi naujo šeimos nario.
„Su draugu buvome kelis kartus apsilankę pabendrauti su globojamais katinėliais. Kai pribrendau sprendimui namie turėti dar vieną gyvybę, žinojau, kad ji atkeliaus iš ten. Toje vietoje dirbančių žmonių atsidavimu ir meile gyvūnams verta žavėtis. Kuomet atėjau apsižvalgyti naujojo šeimos nario, neturėjau daug išankstinių „reikalavimų“, tik menką nuovoką, jog galbūt norėčiau juodos spalvos berniuko“, – prisimena ji.
Iki tol Š. Petravičiūtė augino tik katytes, tad norėjo iššūkio. Ji buvo skaičiusi, kad juodos spalvos katės sunkiausiai „pasidovanoja“.
„Vos atėjus prie mažiukų narvo ir gavus į rankas pirmą kačiuką – išsilydžiau. Į delną telpantis mažytis padarėlis nuo pirmo prisilietimo pradėjo garsiausiai murkti. Tuometinį jo vardą Chose vėliau pakeitėm Dyzeliu – dėl sugebėjimo burgzti garsiai lyg dyzelinis variklis. Kai jis prisiglaudė arčiau, supratau – viskas, jo padėti atgal į narvą nebegalėsiu“, – teigia naujoji jo šeimininkė.
Kol Š. Petravičiūtė glostė mažylį, savanorės juokaudamos pasiūlė į kompaniją pasiimti ir jo sesutę – kitą juodukę, smalsiai žiūrėjusią į moteriai ant kelių atsipalaidavusį brolį.
„Šast ir įdėjo ją man į glėbį – o ji baikšti, širdutė daužosi, nagiukais įsikabino į mane, cypsi. Sutarėme, kad oficialiai pasiimu berniuką, o mergaitę – laikinai globai, kadangi tuo metu viloje labai trūko vietos. Bet tiesą visi turbūt žinojom jau tada – pasiliksiu abu. Ir iš tiesų, po kelių dienų pasirašiau ir katytės dovanojimo sutartį“, – prisimena Š. Petravičiūtė.
Du kačiukai – dvigubai daugiau rūpesčių ir laimės
Žinoma, moteris netrukus įvertino ir tai, kad daugiau augintinių reiškia ir daugiau rūpesčių, bet prie to ji priprato. Vilos savanorės ją nuramino, kad auginti broliuką ir sesutę yra labai gera mintis – neilgai trukus, tai pasitvirtino.
„Kuomet žmogaus nėra namie, jiems dviese smagiau, daugiau veiklos, o dėmesio iš žmogaus reikia mažiau. Esu labai dėkinga už prieglaudos savanorių paraginimą ir tikrai nesigailiu į namus priėmusi dviejų padaužų. Jau vien ko vertas vaizdas, kai jiedu vaikosi vienas kitą po visus namus, žaidžia su popieriukais ar akivaizdžiai pavydi vienas kitam šeimininkų dėmesio. Taip, auginti vieną gyvūną gali būti perpus pigiau, bet du suteikia dvigubai daugiau meilės“, – įsitikinusi pašnekovė.
Nors kačiukai – brolis ir sesuo, tačiau yra be galo skirtingi. Š. Petravičiūtė juokauja, kad visai ne veltui sakoma, jog gyvūnai, kaip ir žmonės – visi su savo charakteriais.
„Prieglaudoje katytė buvo gavusi vardą Mariana – ją iš po laiptų paskutinę ištraukusio ugniagesio garbei. Šiandien ji Kuosa – grakšti, dėmesinga, be galo smalsi ir šneki katė, ir nors yra perpus lieknesnė už savo brolį, tačiau ypatinga gurmanė. Ji mėgsta žalias bulves, duoną, datules, avinžirnius, o dėl agurko griežinėlio pasiruošusi net cirko numerį atlikti“, – teigia Š. Petravičiūtė.
„Dyzelis – naivokas kresnas gerietis, itin mėgstantis nesibaigiančius glostymus ir džiugiais kniurksėjimais pasitinkantis grįžus namo. Nors murkliai dar jauni, tačiau tarp savo katiniškų pasiekimų jau turi daugybę numestų vazų, sudraskytų popierių ir išverstų kraiko dėžių. Kad ir koks erzulys suima, kai grįžus namo pamatai pasiilgusias keturias geltonas akis ir dvi džiugiai iškeltas uodegas, nuslūgsta visi pykčiai ir dienos vargai“, – džiaugiasi ji.
