Gerai, jei po darbo, vėlai vakare, čiupęs žvėrį nepamiršai įsibrukt kišenėn maišelio kakučiams... O jei pamiršai? Ir dar dieną, savaitgalį, šviečiant saulei ir krykštaujant nuo kalnelių besileidžiantiems snieguotiems vaikigaliams? Žinot, kaip tokiu metu močiutės saugo savo anūkėlius? Aršiau nei „bodygardai“. Neseniai Žvėryne, netoli Vingio parko, mano šuo kaip tyčia užsimanė kaku... Capt už kišenės, capt už kitos – maišelio nėr! O šuo jau tursina paskuigalį. „Ralfai, bėgam“, - šaukiu! Ir tempiu nabagą keliuku, ieškodamas kur nors numesto kokio popiergalio ar maišelio. Bet kaip tyčia - viskas švaru ir tvarkinga. Balta – net gražu. O gyvulys pritūpęs jau krauna… viešpatėliau. Ką daryt?

Toks nesurinktas pasituštinimas gresia bauda iki 116 eurų. Imu šunį už pavadžio ir galvoju: „Eisiu kur paieškot maišelio, arba parduotuvėj nusipirksiu kokių sausainių, grįšiu, surinksiu, išmesiu ir kvit.”

Bet kur tau… Netoliese stovi akyla ponia ir atsukusi į mane telefoną fiksuoja amžiaus nusikaltimą. Garantuotai nupaveiksluos ir įkels į feisbuką. Visi ims rėkt: „Aha! Kovotojas už gyvūnų teises pats šaikioja pašaliais!”

Paskui aiškinkis, kad vėliau surinkai ir sutvarkei. O, neduokdie, dar pareikalaus mokėt baudą! O gal sugrįžus nufotografuot ir įkelt vėliau surinktas išmatas ir laikyt kaip nekaltumą įrodantį alibi? Kvailystė. Ir staiga galvoje gimsta pati beprotiškiausia idėja. Užsimaunu pirštinę (naują, brangią, neperšlampamą) ir atsargiai ja surenku kakučius. Į saują. Išmetu viską į šiukšliadėžę. Akcija baigta. Fe…

Būtų juokinga, jei nebūtų skaudu ir pikta, nes iš mūsų, šunų mylėtojų, tik reikalaujama tvarkos, mes tik baudžiami, persekiojami, tačiau negauname jokių paslaugų nei mieste, nei poilsio zonose ir paplūdimiuose. Prahoje maišelių su maišiukais kakučiams buvo pririkiuota mieste dar prieš dešimt metų! Danijoje, Kopenhagoje, yra vieši šunų tualetai – smėlio aikštelės, kurios po šunų apsilankymų sutvarkomos.

M. Sėjūnas su šunimi

O Italijoje… O bela Italia! Šunų ir vaikų rojus! Ten visa šalis draugiška keturkojams. Visuose paplūdimiuose rasi išmatų maišiukus. Kartą vasarą maniškiui pliaže susuko vidurius. Vaikinas išbrido iš Adrijos jūros ir paleido skystą tyrę tiesiai ant smėlio.... nesulaikė. Vajezau... persigandau. Kas dabar bus? Kaip viską surinkt? Žiū – iš tolo atlekia paplūdimio prižiūrėtojai ir puola prie šuns. „Buono cani!“ pergyvena italai ir man aiškina: „Vargšas šunelis, suviduriavo arba perkaito. Viskas dėl kaitros ir labai sūraus jūros vandens." Laiko svetimšaliai skėtį virš dobermano galvos, kiša jam tabletę, šoka ratu, linksmina, guodžia šeimininką, kad pergyvent nereikia, viduriai susitvarkys, o paplūdimį prižiūrėtojai sutvarkys. O įsivaizduokit sau, kas būtų, jei Palangos paplūdimy šuo prie vandens netyčia šitaip prikakotų? Ponios negyvai užklyktų ir riebaluotais čeburėkais užmėtytų!

O kol kas mes dar vis kaimo Lietuva, kuriai normalu leist žmonių išmatas į duobes kiemuose ir teršt gruntinius vandenis, pilt statybines atliekas pamiškėse ir badyt pirštu į šunį, kurio kailyje ir žarnyne kur kas mažiau mikrobų nei dvikojo padaro organizme.

O kol kas, kol gausiai sninga ir guli stora balta antklodė, skystos ir kietos bombelės krenta į purią žiemos košę. Vienas Dievas težino, kiek šunų mylėtojų pasiėmė maišelius ir kiek pamiršo.
Tad belieka tik spėlioti, kiek kartų pavasarį, nutirpus sniegui, pavaikštinėję parkuose ir skveruose, krapštysime nuo batų prilipusią tąsią masę.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (568)