Tačiau kai visai neseniai Lietuvoj per savaitę buvo pakarti du šunys, o vienam nukirsta galva, tylėt nebe išeina. Agresiją ir žiaurų elgesį su gyvūnais privalom tramdyt tiek įstatymais, tiek bausmėmis, tiek švietimu - ir labai skubiai.
Gyvūnų teisių klausimu ir programų nebuvimu mūsų šalis velkasi Europos Sąjungos uodegoj. Klestint nebaudžiamumui gyvūnus kankina ir šeimininkai, ir „kinologai“. Reikia pavyzdžių? Prašom.
Pats, kartu su gyvūnų globėja į Jakovo kliniką pristačiau šunelį, kuriuo šeimininkai tiesiog nesirūpino. Nabagas vienišas maklinėjo gatvėmis... Po pjautynių arba sumušimo į žandikaulį įsimetė infekcija ir gyvūnėlis ėmė pūti gyvas... Pusė veido atrodė siaubingai - kabėjo mėsos, bėgo kraujas ir pūliai. Chirurgai išėmė dalį apatinio žandikaulio ir darė viską, kad gyvūnėlis išgyventų. Deja... Šunelis iškeliavo į savo planetą. Kas buvo šeimininkams? Ogi nieko.
Kitas atvejis. Vyras naktį daugiabučio laiptinėje peiliu subadė savo šunį. Kaimynai, girdėdami nežmonišką šuns spiegimą ir aimanas, iškvietė policiją. Pareigūnai išvydo kruviną laiptinę ir negyvą keturkojį. Įtariamasis buvo sulaikytas. Tačiau... šiuo metu „kinologas“ augina kitus šunis. Kaip niekur nieko.
Reikia dar pavyzdžių? Prašom. Dresuotojas, jei taip galima pavadint tokį veikėją, su grupe bendraminčių renkasi aikštelėje ir dresuoja šunis... elektra. Ne, ne elektriniais antkakliais, o kaip supratau, purto nuo akumuliatorių pajungtais laidais, kai šuo neklauso. Augintinių šeimininkai džiūgauja, kad šuo „apsimyžo, raitėsi ir purtėsi ant žemės“.
Ir tik šiuo metu pagaliau supratau, kodėl feisbuko specializuotose grupėse keturkojų šeimininkai nuolat teiraujasi, kur rasti gerą dresuotoją, kuris nesmaugtų, nekartų, nemuštų ir nedaužytų šuns. Žmonės ima suprasti, kad fizinio smurto, agresijos, psichologinio smurto metodika – tai ne dresūra, o šuns kankinimas. Be abejo, ujamas, mušamas ir tampomas šuo tam tikru metu palūžta ir ima klausyti. Tačiau tik iš baimės ir tik aikštelėje. Laisvėje elgiasi taip, kaip šauna į galvą. Puola šunis, žmones, nes dažniausiai ginasi. Natūralu – jam įskiepyta tokia pasaulio samprata. Tave visi muša, daužo, todėl norėdamas išgyvent turi gintis. Kito kelio šuo nemoka ir nežino.
Kur išeitis? Profesionalioje dresūroje, licencijuojamoje pagal Europos Sąjungos normas, kur dresuotojas baigęs specializuotus mokslus, išlaikęs kvalifikacinius egzaminus ir atsako už savo veiksmus (gali prarasti licenciją), turi profesinės veiklos kodą ir moka valstybei mokesčius.
Kitas žingsnis – gyvūnų gerovės inspekcija, apie kurią kalbama jau antroje Seimo kadencijoje. Įsteigta tarnyba (prie Aplinkos ministerijos arba kaip VMVT padalinys) atliktų Gyvūnų gerovės įstatyme numatytas funkcijas, gelbėtų sužeistus gyvūnus, baustų nelegalius veisėjus, gyvūnų kankintojus ir pan. Tačiau sutiktas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas nuvylė, pasiaiškindamas, kad gyvūnų apsauga – ne jo tarnybos reikalas. Įdomu kieno? Prezidentės? Puškino? Klausimas vėl kabo ore.
Ir pagrindinis žingsnis - nebaudžiamumo panaikinimas. Šiuo metu Seimui siūlomas įstatymo projektas, kuriame už gyvūno nužudymą numatyta nuo vienerių iki trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Internete pasirašinėjama peticijas – kreipimasis į Parlamentą. Kai keletas sadistų sės už grotų, kitiems greit atšoks fantazija vadovautis šūkiu: „Mano šuo – ką noriu tą darau: noriu užmušu, noriu pakariu, noriu išmetu“.
Gal šiam Seimui ir Parlamentinei grupei „Už gyvūnų gerovę ir apsaugą“ pakaks laiko ir valios priimt kaip oras reikalingus sprendimus ir išoperuot susikaupusius pūlinius.
