Prieš 12 metų Indrė ir Laimonas Daujotai nusprendė pakeisti savo gyvenimą ir įgyvendinti ilgametę svajonę – miesto šurmulį iškeisti į gamtos prieglobstį Kernavės seniūnijoje, o savo laiką skirti keturkojams augintiniams, aktyviam laisvalaikiui, sportui su šunimis ir edukaciniams projektams. Per daugiau nei dešimtmetį jų sodybą aplankė šimtai moksleivių ir suaugusiųjų, o auginamų šunų skaičius perkopė 30.
„Išsikraustėme gyventi į kaimą ne dėl šunų. Nelabai ką žinojome apie juos. Su vyru jodinėjome žirgais. Mums patiko miškai, laisvės pojūtis, tad reikėjo ieškoti vietos, kurioje būtų užtektinai erdvės.“
Laimonas pasakoja, kad šunys šeimos gyvenime atsirado atsitiktinai – pirmasis šuo buvo Sibiro haskis, kiek vėliau buvo nuspręsta, kad jam reikėtų kompanijos. Pora juokauja, kad gyventi vienkiemyje nebuvo labai jauku, tad šunys turėjo sukurti saugumo jausmą. O šiauriniai šunys ne tik nesaugojo teritorijos, bet vos tik atsiradus menkiausiai galimybei pabėgdavo į miškus.
„Iš pradžių šunų nelaikėme aptvertų, manėme, kad jie niekur nepabėgs, bet kai jie dingdavo paromis, o kaimynai vis atnešdavo sąskaitas už pradangintas vištas, supratome, kad reikia aptverti jiems skirtą teritoriją, įkurti voljerus, šiltas būdas ir panašiai.“
Kompanija „Purina“ socialiniam projektui „Gyvūnai – mūsų aistra“ Indrę ir Laimoną pasirinkto dėl jų požiūrio į augintinius bei vykdomų edukacinių projektų. Gyvendami nuošalioje vietoje, jie neretai randa paliktų ar pabėgusių veislinių šunų, kurių šeimininkai taip ir neatsirado.
„Prieš gerą mėnesį Vilniuje radome haskį, kuris, matyt, augo namie, tad būdamas lauke šalo. Kartą į Širvintose esančią maisto prekių parduotuvę priklydo baltas šuo, panašus į haskį. Darbuotojos bijojo jį judinti, nes šiltai įsitaisęs urgzdavo ant jų. Mes jį prisiviliojome ir parsivežėme namo. Pavadinome Dingo, nes kažkam jis tikrai dingo.“
„Prieš kurį laiką netoli namų esame radę vieną sniego šunį, irgi, matyt, pratusį gyventi šiltai. Kaip dabar pamenu, buvo 7 laipsniai šalčio, o jo pėdos jau buvo apšalusios. Tinkamai auginami šiauriečiai nejaučia diskomforto dėl tokios oro temperatūros. Tam paklydėliui pasisekė, nes tos pačios dienos vakare atsirado jo šeimininkas.“
Didžioji poros aistra – išskirtinio charakterio ir fizinių duomenų Europos kinkomi šunys – tai tam tikras šunų tipas, kuris nėra priskiriamas konkrečiai veislei. Jie yra trumpo plauko, vidutinio dydžio, labai greiti ir azartiški. Jų genuose persipynę šiaurinių ir medžioklinių šunų duomenys, tad jie labiau orientuoti į šeimininką nei, pavyzdžiui, haskiai, bet tinka greitam ir aktyviam sportui, nes fiziškai yra ištvermingi, stiprūs ir greiti.
„Jie tinkami sprinto ir vidutinio nuotolio trasoms. Kartą teko su jais įveikti 42 kilometrus per 1 valandą 40 minučių. Užsiimant bet kokia aktyvia veikla su tokio tipo šunimis būtina, kad šeimininkas gerai žinotų jų specifiką, charakterį, nes jie bėga dideliu tempu visą atstumą, tad žmogaus atsakomybė prižiūrėti, kad šuo neperkaistų, nepersitemptų ir panašiai.“
Indrė pasakoja, kad nesvarbu, kokia šuns veislė, koks jo charakteris ar gyvenimo sąlygos – jam visada svarbiausia bus kuo daugiau laiko praleisti su šeimininku. Pašnekovai yra tvirtos nuomonės, kad, jeigu šuniui žmogus gali skirti tik po keliolika minučių ryte ir vakare, geriau keturkojo neauginti visai.
„Dažnai girdime tokią ar panašią frazę: „Baigiame statyti namą, ten bus kiemas ir tada pirksime šunį.“ Ką tai reiškia? Šunį išleisime į kiemą ir galvosime, kad jam gerai, nes štai kiek vietos jis turi bėgioti. Taip nėra. Šuo bus laimingas ir vagonėlyje su šeimininku, svarbu, kad gautų jo dėmesio, rūpesčio, laiko.“
Nors pora augina 30 šunų, kiekvieną dieną jiems visiems skiria individualaus dėmesio ir laiko. Laimonas pasakoja, kad kiekvieną dieną jie laikosi ritualų, kai šunys būna paleidžiami, šeriami, su jais bendraujama. Ritualų trukmę jie koreguoja pagal dienos planus. Net jei skuba išvykti iš namų anksti ryte, jie augintinius palieka prižiūrėtus, sočius ir laimingus. Toks požiūris į augintinius atspindi „Purinos“ socialinio projekto idėją, kad ryšys su augintiniu užsimezga tada, kai šeimininkas jam skiria pakankamai artimo dėmesio ir kokybiškai leidžia laiką drauge.
„Kiekvieną dieną visus juos liečiame ir apžiūrime. Jausdami mūsų meilę ir rūpestį, dėl tavęs jie galės padaryti viską. Jei į šunį žiūrima kaip į darbo įrankį ar daiktą, jis tikrai bus liūdnas, vangus ir nelaimingas. Kiek duodi šuniui, tiek iš jo gausi atgal. Dažnais atvejais gausi net daugiau. Juk šuo neturi jokio egoizmo.“
Pašnekovai pasakoja, kad šuo, gaudamas pakankamai fizinio krūvio, būdamas aktyvus ir judrus, gyvena ilgesnį ir visavertiškesnį gyvenimą nei tas, kuris daugiausia laiko praleidžia namuose. Sporto su šunimis populiarumui įtakos turi ir vyraujančios gyvenimo būdo tendencijos. Laimonas su Indrė linkę manyti, kad per dešimtmetį pasikeitė ne šunų augintojai, o vyraujančios mados, tad vis daugėja aktyviai gyvenančių žmonių, kuriems šuo tampa laisvalaikio kompanionu. Tokį žmonių pasirinkimą pašnekovai vadina „gerąja mada“, nes ji keičia požiūrį į gyvūną, skatina labiau domėtis jo auklėjimu ir poreikiais. Būtent bendros veiklos paieška su keturkoju augintiniu – viena iš sričių, kurią kompanija „Purina“ siekia populiarinti tarp šunų augintojų.
„Šunys, kaip ir žmonės, – vieni sulaukę 50 metų gali bėgti maratonus, kiti tokio paties amžiaus gali tik vartyti senų nuotraukų albumą ir prisiminti, kaip anksčiau buvo gerai. Aktyvus, subalansuotas gyvenimo būdas, tinkama mityba užtikrina sveikesnį ir kokybiškesnį gyvenimą tiek žmonėms, tiek šunims.“
Viena iš pagrindinių Indrės ir Laimono veiklų – vaikų edukacija. Kiekvieną vasarą jie kviečia vaikus į stovyklas, kurių metu jie mokosi, kaip bendrauti, dresuoti ir rūpintis šunimis. Žiemos metu vaikai ne tik klausosi pamokėlių apie šunų elgesį, kilmę, charakterį, bet ir kartu džiaugiasi žiemos malonumais. Pašnekovai pastebi, kad retas vaikas, atvykęs į jų stovyklas ar pažintines pamokas, žino, kaip reikia saugai bendrauti su gyvūnu.
„Manau, kad pirmiausia problema – ne vaikai. Daugelis tėvų patys nemoka saugiai elgtis su šunimis. Vyrauja du kraštutinumai – dalis tėvų išvis nestabdo vaikų, kai jie lekia prie šuns, o kiti tėvai per daug neleidžia bendrauti su gyvūnu. Labai mažai žmonių supranta šunų kūno kalbą. Šuo visada viską pasako savo kūnu. Stebėti tai ir suprasti, bent jau pagrindus, nėra sudėtinga, bet pagrindinė taisyklė išlieka ypa
paprasta – visada pirmiausia paklauskite šuns šeimininko, ar galime šunį glostyti, ir išmokykite vaikus užduoti tokį pat klausimą.“
„Taip pat nereikėtų kišti savo veido prie šuns, nes daugumai jų tai nepatinka. Gamtoje toks artimas kontaktas yra provokuojantis, tad šuo gali pasijausti nesaugiai. Ranką prie šuns nosies tieskite iš apačios, o ne leiskite iš viršaus. Jei šuo nuo jūsų traukiasi, nebandykite per jėgą jo apkabinti ar glostyti. Reikia būti atsargiems, nes užteks vieno karto, kai jus išgąsdins , kad ir ne stipriai, ir jūs, tikėtina, pradėsite jausti nerimą. Kam to reikia?“
Kompanija „Purina“ tiki, kad gyvūnas tampa visaverčiu šeimos nariu. O socialinio projekto herojai dar labiau sustiprina augintinio ir šeimininko santykio svarbą teigdami, kad šuo dažnai būna šeimininko elgesio ir charakterio atspindys. Tad tos pačios veislės šunys, auginami skirtingų žmonių, įgauna skirtingas savybes, tad visada pirmiausia reikia bendrauti su šeimininku, o tik po to su šunimi.
Užsakymo nr.: PT_76913639