Pa­sig­lem­žė aš­tuo­nias gy­vy­bes

Gais­ras dvie­jų kam­ba­rių, 47 kvad­ra­ti­nių met­rų bu­te ki­lo po 17 va­lan­dos. Tuo me­tu šei­mi­nin­kė bu­vo iš­vy­ku­si į kai­mą, tad apie iš­ti­ku­sią ne­lai­mę jai pra­ne­šė pa­rei­gū­nai.

Apie gais­rą tar­ny­bas in­for­ma­vo kai­my­nai, užuo­dę vis ašt­rė­jan­tį dū­mų kva­pą. At­vy­kus ug­nia­ge­siams, dū­mų nie­kur ne­si­ma­tė, ta­čiau ko­pė­čio­mis į bal­ko­ną už­li­pę pa­rei­gū­nai pa­ste­bė­jo pri­dū­min­tą kam­ba­rį.

Ka­dan­gi bal­ko­nas ir kam­ba­rys bu­vo už­krau­tas na­mų apy­vo­kos daik­tais, te­ko lauž­ti bu­to du­ris. Už­ge­si­nus at­vi­ra lieps­na de­gu­sius du te­le­vi­zo­rius, ug­nia­ge­siai su­ra­do dū­muo­se be­si­kan­ki­nan­čių gy­vū­nų bū­rį.

Vie­ni jų jau bu­vo be są­mo­nės, ki­ti – be gy­vy­bės žen­klų, dar li­ku­sius są­mo­nin­gus gy­vū­nus su­spė­ta iš­neš­ti į lau­ką. Na­mo gy­ven­to­jus taip pat te­ko eva­kuo­ti.

„Pa­te­ki­mą į bu­tą la­bai ap­sun­ki­no už­krau­ti įvai­rūs daik­tai, dė­žės, te­ko jė­ga iš­stum­ti kam­ba­rio, ku­ria­me bu­vo gy­vū­nai, du­ris. Jos net su­lū­žo. Kam­ba­ry­je ap­ti­ko­me ke­liais aukš­tais vie­nas ant ki­to su­krau­tus gar­dus, o juo­se bu­vo sep­ty­ni triu­šiai, dvi jū­rų kiau­ly­tės, du ežiai, dvi pa­pū­gos, vie­nas ba­lan­dis, vie­na la­bo­ra­to­ri­nė žiur­kė. Kam­ba­ry­je bu­vo ir sep­ty­ni šu­ne­liai, du iš jų jau bu­vo be są­mo­nės, o dar vie­nas – be gy­vy­bės žen­klų. Vir­tu­vė­je bu­vu­sios trys ka­tės, kur dvi iš jų, už­dū­mi­nus kam­ba­rius, pa­si­slė­pė vo­nio­je, o dar vie­na, vos iš­lau­žus du­ris, spru­ko į laip­ti­nę ir pri­sig­lau­dė pas kai­my­nus“, – pa­sa­ko­jo į įvy­kį iš­kvies­tas Aly­taus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus vy­res­ny­sis spe­cia­lis­tas Da­rius Va­la­vi­čius.

Bū­tent jis ini­ci­ja­vo gy­vū­nų gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją, vi­si bu­vo sku­biai iš­neš­ti į lau­ką, o jau są­mo­nę pra­ra­du­siems dviem šu­nims D.Va­la­vi­čius kar­tu su ki­tais dviem sa­vo ko­le­go­mis ug­nia­ge­siais –pa­mai­nos va­du An­driu­mi Lie­gu­mi bei Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus vai­ruo­to­ju Vy­tu Šve­du – da­rė dirb­ti­nį kvė­pa­vi­mą bei šir­dies ma­sa­žą.

At­vy­ku­sių grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos me­di­kų ug­nia­ge­siai pa­pra­šė de­guo­nies jiems at­gai­vin­ti. Kad gy­vū­nė­liai grei­čiau at­si­gau­tų, juos ug­nia­ge­siai ap­lais­tė van­de­niu. Lai­mei, abu šu­ne­liai at­si­ga­vo, tik vie­no jų drau­go gy­vy­bė bu­vo jau už­ge­su­si. Ne­gy­vam šu­ne­liui prieš ke­le­tą die­nų bu­vo at­lik­ta ope­ra­ci­ja.

„La­bai gai­la gy­vū­nų, skau­du bu­vo žiū­rė­ti ir į su­grį­žu­sią ver­kian­čią jų šei­mi­nin­kę. Mes da­rė­me vis­ką, kad juos iš­gel­bė­tu­me. Juk gy­vū­nai ne­kal­ti, jie ir­gi gy­vi pa­da­rai. Džiau­gia­mės bent tuo, kad pa­vy­ko iš­gel­bė­ti dvie­jų są­mo­nę pra­ra­du­sių šu­ne­lių gy­vy­bę. Šu­nų ro­ju­je vie­tą tik­rai tu­rė­si­me“, – at­slū­gus įtam­pai po įvy­kių juo­ka­vo D.Va­la­vi­čius ir pri­dū­rė nuo­šir­džiai dė­ko­jan­tis me­di­kams, ku­rie da­vė de­guo­nies gy­vū­nams at­gai­vin­ti.

Ug­nia­ge­siai ra­do ir dau­giau ne­gy­vų pa­da­rė­lių: vie­nas triu­šis, vie­na jū­rų kiau­ly­tė, la­bo­ra­to­ri­nė žiur­kė, dvi pa­pū­gos ir ba­lan­dis. Tai­gi gais­ras iš vi­so pa­sig­lem­žė aš­tuo­nias bu­to sa­vi­nin­kės au­gin­ti­nių gy­vy­bes.

Pa­aiš­kė­jo, kad gais­ro ži­di­nys bu­vo te­le­vi­zo­riaus prie­dė­lis. Bu­te esan­ti elek­tros ins­ta­lia­ci­ja yra ne­tvar­kin­ga ir to­liau ke­lia pa­vo­jų. Ma­no­ma, kad į elek­tros liz­dą įkiš­tas prie­dė­lio lai­das ėmė ki­birkš­čiuo­ti, mat kam­ba­rys bu­vo ap­krau­tas daik­tais, ant jų nu­kri­tu­si ki­birkš­tis ga­lė­jo įplieks­ti ug­nį. Vi­siš­kai su­de­gė kam­ba­ry­je ant kė­džių sto­vė­ję du te­le­vi­zo­riai.

Gy­vū­nus į bu­tą par­ve­žė tik lai­ki­nai

Dau­giau kaip ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų bu­to sa­vi­nin­kė, ki­lus gais­rui, bu­vo iš­vy­ku­si į kai­mo so­dy­bą, iš ku­rios tu­rė­jo ar­ti­miau­siu me­tu iš­si­kraus­ty­ti, nes ją par­da­vė. Ki­tą die­ną po gais­ro kal­bin­ta mo­te­ris ne­slė­pė grau­du­lio dėl iš­ti­ku­sios ne­lai­mės: „Di­de­lis stre­sas, ne­lai­mė, gai­la gy­vū­nų. Se­niai jau juos au­gi­nu. Ro­dos, lyg ty­čia, par­si­ve­žiau vi­sus juos iš kai­mo lai­ki­nai, nes tu­riu iš­si­kraus­ty­ti iš so­dy­bos. Ne­tru­kus tu­rė­jau per­si­kel­ti į nau­ją so­dy­bą ir šią sa­vai­tę iš­vež­ti į ten gy­vū­nus. Ir va, gais­ras...“

Mo­te­ris ti­ki­no, kad na­muo­se ke­le­tą me­tų lai­kė tik po­rą šu­niu­kų, ta­čiau kai­my­nai pa­sa­ko­jo ki­taip. Esą bu­to šei­mi­nin­kė la­bai ne­tvar­kin­ga, jau ke­le­rius me­tus bu­te knibž­dė­jo vi­sas zo­o­lo­gi­jos so­das, ir skun­dė­si, kad nuo bu­to sklin­dan­čio ir po vi­są laip­ti­nę jun­ta­mo tvai­ko net gal­va svaigs­ta. Esą žie­mą kai­my­nai pri­vers­ti net lan­gus ati­da­ri­nė­ti, nes ki­taip kva­pas akis, kvė­pa­vi­mo ta­kus grau­žia. Dėl to ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai su gy­vū­nų au­gin­to­ja pyks­ta­si, la­bai ne­su­ta­ria.

„Kva­pas iš­ties ašt­ro­kas, net pa­skli­dę dū­mai jo ne­pra­mu­šė. Bu­te taip pat tvar­kos trū­ku­mas, ta­čiau ne­ga­lė­čiau teig­ti, kad gy­vū­nai bu­vo ne­pri­žiū­rė­ti, prie­šin­gai, prie kiek­vie­no gar­de­lio jiems pa­lik­ta mais­to, o gy­vū­nų iš­vaiz­da, kai­liai iš­puo­se­lė­ti“, – pa­klaus­tas apie gy­vū­nų prie­žiū­ros ko­ky­bę sa­kė ug­nia­ge­sys D.Va­la­vi­čius.

Ne­ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, per gan trum­pą lai­ką gy­ve­ni­mas gy­vū­nų my­lė­to­jai su­da­vė ir dar vie­ną skau­dų smū­gį – maž­daug prieš du mė­ne­sius ji pa­lai­do­jo sa­vo mo­ti­ną. Po šios ne­tek­ties mo­te­ris par­da­vė kai­me tu­rė­tą so­dy­bą ir įsi­gi­jo ki­tą. O bu­tas, ku­ria­me ki­lo gais­ras, pri­klau­sė jos tė­vams.

Mo­te­riai bu­vo sun­ku rink­ti žo­džius ir kal­bė­ti apie dar ke­lias ne­tek­tis po gais­ro. „Ži­no­te, ne­no­riu kal­bė­ti, man ne­rei­kia re­kla­mos, ir taip jau čia vi­si puo­la... O juk to­liau gy­ven­ti rei­kia, be to, tu­riu du vai­kus, ne­no­riu, kad tai kaip nors pa­veik­tų juos“, – kal­bė­jo aly­tiš­kė ir ti­ki­no sku­ban­ti, tu­rin­ti daug dar­bo – rei­kia ei­ti į par­duo­tu­vę, pri­si­pirk­ti prie­mo­nių ir iš­si­va­ly­ti bu­tą, ap­rū­ku­sį kam­ba­rį.

Prieš baig­da­ma po­kal­bį dar klus­te­lė­jau, ar gais­ras stip­riai nu­nio­ko­jo bu­tą, o mo­te­ris at­sa­kė, kad vie­ną kam­ba­rį reiks ka­pi­ta­liai re­mon­tuo­ti, nes vis­kas ap­rū­ko, ap­juo­do, o ki­to­se pa­tal­po­se dar ga­li­ma gy­ven­ti.

Iš­kvie­tė tar­ny­bas

Ka­dan­gi ug­nia­ge­siams į de­gan­čio bu­to vi­dų pa­tek­ti bu­vo ga­li­ma tik iš­lau­žus du­ris, te­ko kvies­ti ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus. Šie, su­ži­no­ję apie bu­te lai­ko­mus lau­ki­nius gy­vū­nus – ežius, apie tai in­for­ma­vo ir Aly­taus ap­lin­ko­sau­gi­nin­kus.

„Ap­žiū­rė­ję si­tu­a­ci­ją, iš mo­ters pa­ė­mė­me ne­lais­vė­je lai­ky­tus ežiu­kus, nes jie yra lau­ki­nės gam­tos gy­ven­to­jai, o na­mi­nius, de­ko­ra­ty­vi­nius gy­vū­nus pa­li­ko­me šei­mi­nin­kei, nes jie bu­vo pri­žiū­rė­ti, šva­rūs, pa­mai­tin­ti, nar­vai taip pat šva­rūs, mais­to tu­rė­jo, tad at­vy­ku­siems „Nu­a­ro“ dar­buo­to­jams ne­bu­vo pa­grin­do pa­im­ti gy­vū­nus. No­riu pa­gir­ti, kad šio­je si­tu­a­ci­jo­je nuo­sta­biai ir taip nuo­šir­džiai dir­bo ug­nia­ge­siai, at­vy­kę ra­dom la­bai tvar­kin­gai su­tvar­ky­tus gy­vū­nus, jie gy­vus at­sky­rė nuo ne­gy­vų. Mums ne­rei­kė­jo lip­ti per la­vo­nė­lius. Taip pat Aly­taus re­gio­no gy­vū­nų glo­bos na­mų „Nu­a­ro“ dar­buo­to­jai ge­ra­no­riš­kai at­vy­ko pa­dė­ti, nors jiems pa­gal su­tar­tį ir ne­pri­klau­sė iš pri­va­čių as­me­nų uti­li­zuo­ti gy­vū­nų kū­nus“, – taip si­tu­a­ci­ją pa­ko­men­ta­vo Aly­taus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Ad­mi­nist­ra­vi­mo ir tei­sės sky­riaus ve­dė­ja Ir­ma Jest­rems­kie­nė.

Beje, ugniagesys D.Valavičius priklauso tarptautiniam gelbėtojų būriui, todėl tvarką, kaip reikia elgtis su nukentėjusiaisiais ištikus įvairioms katastrofoms, nelai­mėms, jis puikiai žino iš čia.

I.Jestremskienei te­ko pa­ben­drau­ti ir su pa­čia gy­vū­nų au­gin­to­ja. Ji ti­ki­no, kad ežiu­kus ne­lais­vė­je lai­kė nuo pra­ėju­sių me­tų ge­gu­žės mė­ne­sio, sa­kė, kad juos jau su­au­gu­sius ra­do su­žeis­tus, iš­gy­dė ir au­gi­no. I.Jest­rems­kie­nė pa­ti­ki­no, kad pa­imant iš mo­ters ežiu­kus, ji ne­si­prie­ši­no, tik jau­di­no­si, ar jie lais­vė­je iš­gy­vens.

Maž­daug pus­an­trų me­tų ne­lais­vė­je au­gin­ti ežiu­kai, kaip pa­aiš­kė­jo pa­te­lė ir pa­ti­nė­lis, bu­vo per­duo­ti į „Nu­a­ro“ spe­cia­lis­tų ran­kas. Jie, su­ži­no­ję apie į gais­ro gniauž­tus bu­te pa­te­ku­sius gy­vū­nus, į įvy­kį at­sku­bė­jo ne­dels­da­mi. „Iš­gir­dę apie šį at­ve­jį ne­ga­lė­jo­me lik­ti abe­jin­gi ir iš ge­ros šir­dies at­sku­bė­jo­me pa­dė­ti iš gais­ro iš­va­duo­tiems gy­viems li­ku­siems gy­vū­nams. Ma­nė­me, kad rei­kės juos po ne­lai­mės pri­glaus­ti. Du ežiu­kus per­da­vė­me į ša­lia Aly­taus esan­čios pri­va­čios so­dy­bos gy­ven­to­jo ran­kas. Jie pa­leis­ti į lais­ves­nį ap­tva­rą ša­lia so­dy­bos. Tie­sa, ku­rį lai­ką jie bu­vo ste­bi­mi, nes vie­nas ežiu­kas bu­vo kiek van­go­kas, ta­čiau da­bar ir jis at­si­ga­vo. Be to, jie ne­tru­kus su­lauks ir tre­čio drau­go iš Kau­no. Tai jau­nas ežiu­kas, ku­ris pats vie­nas lais­vė­je tik­rai ne­iš­gy­ven­tų, ta­čiau ti­ki­mės, kad vi­siems trims kar­tu bus leng­viau, jie iš­mo­kys vie­nas ki­tą“, – pa­sa­ko­jo „Nu­a­ro“ va­do­vė Jur­gi­ta Gus­tai­tie­nė.

Mo­te­ris ti­ki­no, kad gais­ro pa­vo­jų iš­gy­ve­nę ežiu­kai gy­ven­ti lau­ki­nė­je gam­to­je yra pa­si­ruo­šę, tad į lais­vę jie iš­eis pa­tys, kai tik no­rės.

Pa­žei­džia ge­ro­vės nor­mas

Šiek tiek ap­ri­mus įtam­pai dėl gais­ro, dau­gu­mai šiuo įvy­kiu be­si­do­min­čių gy­ven­to­jų ky­la klau­si­mas, kas gi lau­kia iš­va­duo­tų ir po gais­ro iš­gy­ve­nu­sių gy­vū­nų, juk jiems vi­siems gy­ven­ti po vie­nu sto­gu, ma­ža­me, už­krau­ta­me ir ne­tvar­kin­ga­me bu­te, yra ne­įma­no­ma, esą tai pa­žei­džia vi­sas gy­vū­nų ge­ro­vės nor­mas.

To pa­klau­siau Aly­taus mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos va­do­vo Ro­mo Čer­niaus. Apie šį įvy­kį, kaip jis tei­gė, su­ži­no­jo iš ži­niask­lai­dos. Į tar­ny­bą šiuo klau­si­mu nie­ka­da nie­kas ne­si­krei­pė ir dėl ne­tin­ka­mų, an­ti­sa­ni­ta­ri­nių gy­vū­nų lai­ky­mo są­ly­gų nie­kas taip pat ne­si­skun­dė. De­ja, kol nie­kas apie tai ne­pra­neš, tar­ny­ba nie­ko im­tis ne­ga­li, to­kia jau ta biu­ro­kratinė tvar­ka.

„Tam, kad mes ga­lė­tu­me im­tis ko­kių nors veiks­mų, mus tu­rė­tų in­for­muo­ti bent jau po­li­ci­ja. Da­bar ne­tu­riu jo­kio pre­teks­to ir ne­ga­liu nie­ko pa­ko­men­tuo­ti. Man tik įdo­mu, kur vi­są tą lai­ką bu­vo kai­my­nai, ko­dėl jie ty­lė­jo ir nie­kur ne­si­krei­pė, nes pa­pras­tai nieks ne­to­le­ruo­ja to­kios gau­sy­bės gy­vū­nų bu­te“, – sa­kė R.Čer­nius.

Jei­gu koks nors pra­ne­ši­mas pa­siek­tų tar­ny­bą, tuo­met spe­cia­lis­tai aiš­kin­tų­si, ar tie gy­vū­nai yra re­gist­ruo­ti, ar mo­te­ris sa­vi­nin­kė, ar tik lai­ky­to­ja. Pa­sak R.Čer­niaus, ar šei­mi­nin­kė bū­tų nu­baus­ta už gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mo pa­žei­di­mą, už ne­tin­ka­mas jų lai­ky­mo są­ly­gas, taip pat nė­ra aiš­ku, si­tu­a­ci­ją rei­kia įver­tin­ti kon­kre­čiai.

Lie­tu­vos gy­vū­nų tei­sių ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vė Bri­gi­ta Ky­man­tai­tė taip pat tvir­ti­no gir­dė­ju­si apie šį at­ve­jį, ta­čiau dėl jo į jos va­do­vau­ja­mą or­ga­ni­za­ci­ją taip pat kreip­ta­si ne­bu­vo. Ji pa­tvir­ti­no, kad iš vie­šai ži­no­mos in­for­ma­ci­jos yra aiš­ku, jog taip lai­ko­mi gy­vū­nai tik­rai ne­ga­lė­jo bū­ti. Tai tik­rai pa­žeis­tos nor­mos.

„Aly­taus mies­to gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lė­se tu­ri bū­ti api­brėž­ta, kiek kvad­ra­ti­nių met­rų tu­ri tu­rė­ti gy­vū­nas, kad jo ge­ro­vė ne­bū­tų pa­žeis­ta. Pa­gal Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos pa­tvir­tin­tą ap­ra­šą, yra nu­ma­ty­ti pa­skai­čia­vi­mai plo­to pa­gal bu­to dy­dį ir gy­vū­ną. Aš ma­nau, kad šiuo at­ve­ju ta­me bu­te bu­vęs gy­vū­nų skai­čius ge­ro­kai per­tek­li­nis. O mū­sų veiks­mai ap­si­ri­bos tik pa­si­do­mė­ji­mu, ko­dėl taip bu­vo lei­džia­ma. Jei­gu jo­kių ofi­cia­lių pra­ne­ši­mų apie to­kią si­tu­a­ci­ją nė­ra bu­vę, tar­ny­bos pa­čios apie tai juk ži­no­ti ne­ga­lė­jo. Tai mo­te­riai ga­lė­tų bū­ti tik įteik­tas įspė­ji­mas dėl di­de­lio kie­kio gy­vū­nų lai­ky­mo bu­te ar­ba skir­ta ke­lių eu­rų bau­da. Ver­tin­ti da­bar sun­ku, vis­kas pri­klau­sy­tų ir nuo to, ko­kia tų gy­vū­nų būk­lė, iš­vaiz­da, ar jie pri­žiū­rė­ti, ar pa­skie­py­ti“, – tei­gė mo­te­ris, su­abe­jo­ju­si, ar apie to­kią si­tu­a­ci­ją ži­no­da­mi kai­my­nai tik­rai ga­lė­jo ty­lė­ti, ir pa­ža­dė­ju­si si­tu­a­ci­ja pa­si­do­mė­ti.